Sveiki atvykę į džiungles. Džiunglės visuomet buvo ta žmogaus nepaliesta ir unikalų pasaulį ir daug neatsakytų klausimų slepianti teritorija. Čia negalioja žmonėms įprastos taisyklės ir gyvenimo būdas, čia tenka susidurti akis į akį su savo baimėmis, elgtis pagal neįprastus principus ir būti pasiruošus netikėtumams. Būtent tokiose situacijose atsiduria juostos „Džiunglės” veikėjai, kuriems tenka susidurti ir su tikru, tiek su ne visai tikru pavojumi, o kartu ir su vienas kitu. Čia pakankamai greitai atsiranda įtampa, panika, kompanjonai atskleidžia savo silpnąsias bei blogąsias savybes, tampa jautresni, irzlūs. Netrukus tai ima jaustis dialoguose ir priimamuose sprendimuose. Kai kurie pasirinkimai sukelia klausimų, kai kurie dialogai žiūrisi labai intriguojančiai. Pirmoji filmo pusė įtraukia nuo pat pradžių.
Dešimt balų už siužetą ir režisūrą. Istorija sudomina ir išlaiko intrigą. Ir nors pradžioje atrodo jog visas pavojus visiškai netikra- ilgainiui viskas įsisuka ir supranti, kad kulminacija dar tik priekyje.
Pradžioje veikėjai sutinka vienas kitą, vėliau kiekvienam jų duodama laiko ekrane parodyti save ir šiek tiek atsiskleisti, bet kaip ir suprantama daugiausia erdvės lieka Josiui (akt. Daniel Radcliffe), kurio vaidmuo atliekamas taip gerai, jog užmiršti su kokiu pasakų veikėju asocijuojasi šis aktorius. Ir nors visuomet atrodė jog tai neatsiejama Danielio įvaizdžio dalis – šiame filme jo vaidyba stipriai įtikina ir padeda tai pamiršti.
Ne ką prasčiau pasirodo visi kiti personažai ir juos vaidinantys aktoriai. Žinoma jiems pasireikšti buvo duota kiek mažiau, tačiau kiekvienas iš jų su savo užduotimis susitvarkė be didelių priekaištų ir savo personažus išpildė iki galo.
Pagirti filmą galima ir už nuoseklumą, pakankamą nenuspėjamumą, išlaikytą intrigą ir progą žiūrovui spėlioti ar turėti klausimų. Be viso to ir puikiai sužaistos situacijos ar dialogai, o galiausiai ir išgyvenimas pačiam su savimi, susiduriant su pačiu savimi, džiunglėse, kai nelieka jokios vilties išgyventi. Josiui tenka atrasti jėgų savyje ir išgyveni net pasiekus beprotybės ribas. Iki pat pabaigos žiūrovas turi likti susidomėjęs, o filmui pasibaigus likti patenkintas tikrais faktais paremta istorija. Būtent žinojimas, jog viskas vyko iš tikrųjų – prideda papildomo susidomėjimo.
Filmas tiek kinematografiškai, tiek savo garso takeliu nei kiek nenuvilia. Žiūrovas be nuolatinę įtampą keliančių pirmaplanio personažo išgyvenimų dar palepinamas džiunglių vaizdais iš oro, įspūdingais nepaliestos gamtos reginiais, fauna, flora ir apskritai visko kas supa pagrindinį veikėją, kuris viso to fone atrodo toks mažas ir toks bejėgis. O jis toks ir yra. Tačiau labai įdomu stebėti žmogaus ryžtą ir užsispyrimą, kai rodos net menkiausia viltis jau yra beveik užgesusi.
Pabaigoje papasakojamos tikros istorijos detalės ir parodomos tikrųjų istorijos dalyvių nuotraukos. Tai tikrai labai įdomu ir palieka neatsakytų klausimų.
Vertiname 9 iš 10.
