Džokeris

No Rating

Dar nei neskaičius šio filmo aprašymo, nemačius jokio anonso ir kai per radiją dar apie jį niekas net nekalbėjo (dabar kalba nuolat) – jis man jau buvo labai laukiamas. Nesvarbu buvo kas bus rodoma, kas vaidins ir koks konkrečiai bus šios juostos pateikimas. Juk tai Džokeris! Legenda ir itin spalvingas personažas, kuris yra nors ir blogiukas, labai aiškiai priešinasi sistemos spragoms, jas ištraukdamas ir parodydamas dienos šviesoje. Visas sarkazmas ir ciniškumas prie paties personažo dera tiesiog tobulai ir tai leidžia jam išreikšti patį save, nevaržant nei emocijų, nei veiksmų.
Leisdamas sau šiek tiek pasigirti, galiu paminėti, jog šią istoriją mačiau vienas pirmųjų, išankstinėje premjeroje. Ir taip šis filmas paliko didelį įspūdį, apie Džokerį galvojau dar keletą dienų. Tačiau galvojau iš liūdnosios pusės, buvau pilnas pačių įvairiausių minčių, o jo demoniškas juokas nebeskambėjo galvoje taip, kaip skambėjo prieš pemjerą. Gal tikėjausi kiek kitokio pateikimo, labiau popsiško. Tačiau tai nereiškia, jog esamas buvo netinkamas. Priešingai, tai labai geras filmas, kurį tiesiog būtina pamatyti visiems. Taip, visiems suaugusiems. Čia galime įžvelgti ir patyčių tematiką, asmeninės psichologijos niuansų ir apskritai tai, kaip gyvenime viskas yra susiję, persipina ir galima sakyti vyksta grandininė reakcija, kuomet viena smulkmeną ar detalę, įtakoja kitą ir taip viskas išsirutulioja iki masiškų dalykų. O taip, net jei ir kita forma, vyksta ir gyvenime.

Iki šiol, man kone tobulas vaidmuo buvo „Tamsos riteryje“ pasirodęs Džokeris (akt. Heath Ledger). Ši juosta įstrigusi iki šiol ir tą filmą galiu žiūrėti vėl ir vėl, nes tobuli ten dar ir kiti dalykai. Na o šįkart visa priešistorė nors ir vaizduotėje nesusieja šių Džokerių, kaip vieno ir to paties, visgi daug ką paaiškina ir priverčia suprasti, pajausti empatiją ir suvokti, kad ir patys didžiausi nusikaltimai, žiaurumai gali turėti logišką paaiškinimą ir turėti viso to šaknis, bei kažkokią seką. Dar filme aiškiai parodoma kaip paviršutiniškai viską gali suvokti tam tikra visuomenės dalis ir kaip jai tokią nuomonę diktuoja žiniasklaida ar valdžia. O žiniasklaida kaip žinia vienas tobuliausiu manipuliatorių, po religijos, bankų ir valdžios. Taigi faktai pateikiami savaip, iškraipomi ir tuo parodoma, kaip nežinant visos veiksmų priešistorės – kaip galima viską suvokti ir tarsi būti teisiu. Kaip negalime teisti – nestovėję šalia visą šimtą procentų laiko, šalia to, kurį teisiame, kaip nepabuvę jo kailyje, negalima suprasti, jausti empatijos. Puikus, plačiau atmerkti akis padedantis filmas, kurio pateikimo stilitistika prikausto žiūrovą, priverčia susimąstyti ir galiausiai mąstyti! Mąstyti savo galva, o ne gyventi kažkieno pateiktoje iliuzijoje.

Smagu žiūrėti šią juostą buvo tarp tikrų Džokerio fanų ir ne tokių žiūrovų, kurie ateina pažiūrėti super herojų, nes čia visiškai ne toks filmas, tai rimta juosta. Tad arba žiūrovai buvo tikrai iš anksto motyvuoti arba juosta buvo tokia puiki ir 5traukinti, jog salėje kone pirmą kartą buvo beveik tyla. Nebuvo girdėti kvailų plepesių, skardinių traškėjimo ar lindimo žiūrėti kas tame išmaniajame telefone. O kas ten? Tas pats kaip kasdien. Tad tai padėjo įsijausti į filmą tik dar labiau ir pajausti kiekvieną garso efektą, muzikos skambesį, pajusti aktorių grimasas bei apskritai jaustis labai arti pagrindinio veikėjo. Dramos, šoko, mintis sukrečiančių epizodų buvo pakankamai. O mintis sukrėsti čia buvo ir naudinga ir reikalinga. Žiūrovui nuobodžiauti tikrai nebuvo kada. Nuolat galvoje turėjo vykti analizė. Džokeris tokiai analizei – tiesiog tobulas personažas.

Joaquin Phoenix, tai aktorius, man labiausiai įsiminęs filme „Gladiatorius“. Tačiau šįkart jis akivaizdžiai patyręs, vyresnis ir kiek labiau „sublogęs“. Žinoma visa tai dėl vaidmens, dėl pasiligojusio veikėjo, kuris kasdien sprendžia begales asmeninių problemų ir įveikia daugybę tik jam žinomų kliūčių, vingių ir laiptelių. Būtent tokį žmogų šis aktorius puikiai perteikia. Ir čia jau tampa net nesvarbu Džokeris tai ar ne. Tai tiesiog tobula psichologinė asmenybės drama ir trileris viename. Puikiai parodoma gyvenimo ironija ir kaip joje sunku nepasiklysti žmogui, kuris papildomai turi dar ir kitokių problemų, kurias spręsti tokioje netolerantiškoje ir nesupratingoje aplinkoje, darosi tik dar sunkiau. Tad tokiais atvejais, kraštutinumai atrodo tarsi geriausias sprendimo būdas.

Siužetas nors ir bendrąja prasme gali būti kažkiek numanomas, jis nėra visiškai nuspėjamas. Kai kurios scenos lengvai šokiruoja ir parodo, jog tikrai tikėjomės kažko visiškai kito ir kaip viską supratome ne visai tinkamai. Apima liūdesys, apima begalė minčių ir įvairių kitokių emocijų, iškyla prisminimai, sąsajos su realiu gyvenimu. O jei tai sukelia filmas, jis jau vien dėl to vertas aukščiausių balų, bent jau šiuo aspektu. Žinoma yra vietų, kur tas siužetas galėjo išsiplėtoti dar labiau, sukelti kažkokią dar didesnę sumaištį, sprogte sprogti ir užsidaryti su trenksmu. Tačiau liekame tik su sumaištimi galvoje, krūva minčių ar net klausimų. Ir tada aiškiai supranti, kad tai ne koks kiek kvailokas veiksmo filmas, ne veiksmo trileris, o rimta juosta, kuri sukrečia ir paliečia tave iš vidaus bei atveria tau akis. Istorijoje dar pamatome ir ką konkrečiai skaudaus patyrė Bruce Waine, o tai mažas saldainis ir tikriems Betmeno gerbėjams.

Tai tobulas Džokeris ir ne kitaip. Lieku pasimetęs, kuris Džokeris dabar man patinka labiausiai, o tai jau rimta.

Be pagrindinio aktoriaus Joaquin Phoenix, šioje juostoje pasirodo ir įvairių kitokių žvaigždžių, pavyzdžiui tokių kaip Robert De Niro. Tačiau, kad ir kaip gerai visa aktorių rinktinė bevaidintų, Joaquin Phoenix visus juos nustelbia savo ekspresija, tobula vaidybą ir jos gausa. Visa kita lieka kažkur ženkliai tolėliau ir netgi tampa beveik visiškai nebesvarbu ar net nepastebima. Ir nors tai nėra vieno aktoriaus filmas, vietomis atrodo būtent taip. Tai tobulas Džokeris ir ne kitaip. Lieku pasimetęs, kuris Džokeris dabar man patinka labiausiai, o tai jau rimta. Manau, kad dabar turiu savo asmeniniame tope du tobulus vaidmenis: Heath Ledger ir Joaquin Phoenix. Ir koks sutapimas, jie abu suvaidino būtent Džokerius. Taip nejučiomis ir tampi šio personažo gerbėju. Ir taip, taip, aš žinau, jog Džokerį labai išgarsino ir Jack Nicholson vaidmuo.

Lenkiu žemai galvą ir ploju atsistojęs už puikią, o tiksliau tobulą vaidybą, puikų filmą, nepaprastai ir įtraukiančiai papasakotą istoriją, kurią tiesiog privaloma pamatyti visiems. Ir tai nėra nei veiksmo, nei tipinis herojų filmas, tad don’t worry. Tai rimta, sukrečianti ir psichologiškai stipri drama su ją lydinčiais, kiek sukrečiančiais trilerio elementais.
Vertinimas 9,5 iš 10.

Žymos