Labai džiugu, kad lietuviškas kinas gali būti toks visapusiški vertingas ir turtingas. Tai vienas iš tų atvejų, kuomet pamatęs filmo anonsą galbūt tikiesi kažko mažiau, tačiau žiūrėdamas filmą gauni labai daug. Filmas kupinas įtemptos dramos, sudomina ir įtraukia nuo pat pradžių. Juostos pradžioje vaizduojamas 1972 m., taip vadinamas „Kauno pavasaris“, kuomet po Romo Kalantos susideginimo kyla pasipriešinimo okupacinei valdžiai eitynės. Būtent čia Emilija ir atsiduria, tarsi laiku ir vietoje, pagrindinė veikėja įmetama į patį dramos ir istorijos centrą, kur sovietmečio pareigūnai bando susidoroti su eitynių dalyviais. Visoje šioje sumaištyje persipina pasimetimo, baimės, skubotų sprendimų, jausmų užuomazgos, po kurių susiduria trys pagrindinės filmo asmenybės.
Emilija (akt. Ieva Andrejevaitė) – rodos kiek naivi, patikli, tačiau kartu ir tvirtą charakterį ir įsitikinimus turinti mergina, kuri atvykusi tapti teatro aktore atsiduria pilname intrigų, dramų, meilės, išdavystės bei sistemos gniaužtų verpete. Tai jautri, tačiau kovinga ir drąsi asmenybė, kuri netrunka sužavėti ne vieną kitą dramų apsuptą veikėją.
Marius (akt. Darius Gumauskas) – teatro režisierius, idealistas, kuris visais įmanomais būdais priešinasi sistemai, tai daugiausia veikėjas bando perteikti teatro ir meno kalba. Labai teatrališkas, charizmatiškas, maištaujantis asmuo, kuris savo požiūrio ir vidinio emocinio konflikto nelaiko savyje, o jam leidžia nuolat pasireikšti ir plėtotis. Bandydamas perteikti savo vidinį maištautoją per meną, visgi kartais nesusilaiko ir tai pateikia ir už jo ribų.
Leonas (akt. Tauras Čižas) – išraiškingas, ekspresyvus sovietinės sistemos tironas, bandantis susidoroti su įvairiais revoliucionistais, tačiau tuo pačiu savyje slepiantis savą ir sukrečiančią istoriją. Dviprasmiška asmenybė, kuri filmo eigoje pasidalina į dvi dalis, patiria įtemptą vidinę dramą ir baigiasi tragedija.
Būtent minėtiems tris veikėjams, o tiksliau juos suvaidinusiems aktoriams tikrai galima ploti, ploti garsiai ir atsistojus. Na tikrai, Ieva Andrijauskaite, Jūs buvote nuostabi, jūsų vaidyba tiesiog tobula, įtikinanti, paliečianti vidines emocijas ir tiesiog negalima nustoti žavėtis tokiu tobulai atliktu vaidmeniu, kuriam teigiamos įtakos galbūt turėjo ir pats scenarijus, nes būtent ta teatrališka aplinka leido pasireikšti tam, ką ko gero sugebate geriausiai – vaidinti scenoje. Šįkart scena buvo kine ir tai buvo atlikta puikiai.
Darius Gumauskas patiko savo ekspresyvia ir emocinga vaidyba, kuri nekelia jokių dvejonių, kuomet labai aiški veikėjo pozicija ir atstovaujami interesai bei pažiūros. Patiko stebėti jo vadovavimą teatro aktoriams, bandymą juos įtikinti, įkvėpti, paspausti.
Tauro Čižo vaidmuo turbūt paliko daugiausiai klaustukų, tačiau ne tiek kaip aktoriaus, bet kaip personažo. Pats vaidmuo atliktas labai gerai ir žiūrovą sukrėtęs viena savo puse, vėliau įtikina turys ir kitą. Puikiai perteiktos emocijos, kurios labai dažnai skendėjo cigarečių dūmuose. Kyla klausimas ar jo žiaurus elgesys, tai išorinė kaukė, kuri atsirado paveikta to laikmečio sistemos įtakos ir baimės, einanti kartu su noru išgyventi ar tai savitai herojiška kova bandanti gelbėti kiekvieną besipriešinantįjį nuo pražūties? Viską paaiškinanti pabaiga sukelia dar vieną klausimą: iš kur tuomet tas žiaurumas istorijos pradžioje?
Prie jų galime pridėti kažkodėl įstrigusį Remigijaus Vilkaičio vaidmenį. Buvo smagu stebėti tokį iš dalies ir turintį savo žodį direktorių, tačiau visiškai paklūstantį kitų nuomonei ir tuo pačiu sistemai veikėją. Tai galbūt tas personažas filme, dėl kurio buvo galima nusišypsoti, jo vaidmuo tikrai buvo savitas ir vienintelis didelių dramų vengiantis veikėjas, bandantis pataikauti ir praslysti.
Na ir žinoma Severija Janušauskaitė. Kokia moteris, tikra to laikmečio dama, su cigarete rankoje, kuri nevengia aštrių komentarų, nevengia būti ta drąsia, valdinga ir tiesiai šviesiai viską sakančia mergina.
Tikrai puikiai teatro aplinkoje tiko ir Česlovas Stonys. Jis buvo tipinis, tikras teatro žmogus ir labai gerai atliko savo vaidmenį. Taip pat Ramūnas Šimukauskas, jį buvo smagu stebėti visos dramos apsuptyje. Būtent šis veikėjas nevengė nuolat pasiginčyti, bandyti visus perkalbėti ir jam nuolat netiko taip kaip yra.
Žinomas visad malonu matyti ir tokius aktorius kaip Vidas Petkevičius, kuris turbūt negali suvaidinti savo vaidmens prastai. Prie visos norimos atvaizduoti atmosferos puikiai tiko Gabrielės Aničaitės personažė, kuri buvo atrodė kaip tobula to laikmečio asmenybė, kuri yra pasimetusi tarp aklo paklusimo ir stebėtojos, kuri neutraliai reaguoja į besiklostančias dramas, dažnai sudvejoja ar imtis veiksmų ir pasiduoda daugumos įtakai. Visi kiti, kurių nepaminėjome taip pat atliko savo vaidmenis labai gerai. Masinės scenos taip pat atliktos su meile ir atsidavimu.
Trumpa tariant pagrindiniai aktoriai buvo tobula teatro trupė, puiki komanda, kuri turėjo labai įvairiapusiškas asmenybes ir buvo labai smagu stebėti jų kasdienybę ir bandymą išgyventi bei priešintis to meto okupacinei valdžiai.
Kino juostoje puikiai apgalvota kiekviena smulkmena, puodelis, sutirštinto pieno dėžutė, cigarečių pakelis, sovietinio laikotarpio buities daiktai ar bet kas kita kaip automobiliai, rūbai ar bandeles pardavinėjanti moteriškė. Visa tai pasodrino siužetą ir jį padarė dar tobulesniu. Tai žiūrovą turėjo įtikinti ir padėti įsijausti į to meto laikmetį, kuris rodos buvo visai ką tik ir tuo pačiu taip seniai. Filme puikiai perteikta teatro vidinio gyvenimo, konfliktų su išorinėmis jėgomis ir noro jos pasipriešinti idėja. Veikėjų tarpusavio santykiai, kiekvieno jų požiūris, vieta, stilius, elgesys – puikiai simbolizavo to meto visuomenę, kuomet kai vieni priešinasi – kiti tyli, kai vieni kuria – kiti griauna, vieni imasi veiksmų, kiti nedaro nieko. Kažkas išgyvena, kažkas miršta, kažkas reaguoja ekspresyviai, o kažkas viską išgyvena savyje. Taip pat Emilijos ir Mariaus meilės istorija, tai metaforiškai vaizduojama kaip tarsi meilė tėvynei, netikėtai ir netikėtoje vietoje prabudęs patriotizmo jausmas, pažadinantis tą meilę. Jaunuolių meilė puikiai simbolizavo to meto jaunimo poziciją, patriotizmą, jausmus Lietuvai, kuomet viskas daroma atsargiai, slapčiomis, o galiausiai perauga į kupiną emocijų ir išgyvenimų dramą.
Kameros darbas fantastiškai geras, buvo malonu stebėti kaip tai neužkliūna su savo klaidomis ir per daug neblaško žiūrovo papildomai filmuotais vaizdais. Kamera puikiai susitelkė į herojus, grakščiai juos apskriedavo, vaizdavo personažus tinkamu kampu bei atstumu. Čia ko gero pagyras reikėtų skirti Ryčiui Kurkuliui.
Na ir galiausiai garso takelis, kuris visai neįsiminė ir atrodo jo tarsi nebuvo. Tačiau buvo, bent jau pabaigoje dainos skambėjo laiku ir vietoje. Jos buvo labai gražios ir jausmingos. Beje labai smagi vieta su gitara ant ant suolelio.
Filmą vertiname 9.5 iš 10. Padėkoti reikėtų režisieriui Donatui Ulvydui, scenarijaus autoriui Jonui Baniui ir kitiems komandos nariams už puikų kiną, kuriuo likome maloniai nustebinti ir sužavėti. Senai kine neteko pajausti puikaus spektaklio, kupino jausmingos, įtemptos damos, įvairiausių jausmų, išgyvenimų, kurie padėjo dar labiau įsijausti į istoriją ir pajausti kokia ji tikra, kad toks laikmetis ir tokie žmonės tikrai egzistavo. Ir mes šiame filme tikrai nukeliavome laiku atgal. Be to filmas tikrai gali pasitarnauti ir kaip nebloga istorinė, švietimo priemonė, tačiau visgi labiausiai likome sužavėti ne tiek pačiu siužetu, kiek smulkmenomis, jų gausa ir iki galo atliktais vaidmenimis, kuriuose nebuvo nei menkiausios užuominos, kad aktorius savo vaidmenį atlieka prastai ar jam netinka.
