Jeigu ėjote žiūrėti šią filmo dalį, tai greičiausiai matėte ir pirmąją dalį. Ši kaip užvadinta – trečioji, iš tikrųjų yra antroji dalis. Tačiau kūrėjai nestokojantys humoro ir noro palaužyti standartus – antrąją dalį tiesiog praleido. Praleido, nes ją „uždraudė”. Taigi antroji – trečioji dalis, jei lygintume su pirmąja yra kur kas juodesnė bei nevengianti kai kurias scenas parodyti aštriau. Su veikėjais jau buvome susipažinę, tad šioje dalyje dėmesys buvo sutelktas jau ne į veikėjus, o į tiesmuką, kandų, grubų ir tarpais šleikštulį galintį sukelti humorą. Taip pat absurdiškas situacijas, kurios juokingos ypač tuomet, jei žiūrovas savo gyvenime yra patyręs kažką panašaus bei mėgsta gyvenimišką humorą. Ar tai blogai? Ne. Niekas nežadėjo įmantraus siužeto ar kinematografinių subtilybių. Veikėjai netgi neslepia jog tai filmas (ir jie jame), filmas kuris susilaukė ir negatyvių žiūrovų reakcijų ar pasisakymų. Vienam jų net leidžiama už tai atkeršyti režisieriui, kaip jis (komentatorius) ir pats norėjo, išreikšdamas savo poziciją komentare. Visa tai humoras, kuris tyčiojasi iš visko, iš savęs ir iš žiūrovo. Bet juk humorą pilnai supranta tik tas, kuris ir moka pasijuokti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. Eidamas žiūrėti šio kino, žiūrovas puikiai žino kur eina, tad skųstis nėra reikalo. Aktorių darbas atliktas gerai, šioje dalyje atsiranda ir naujų veikėjų. O visa kita savo vietose taip kaip ir norėta pateikti. Jei kažkuri vieta atrodo prastai ,vadinasi ji ir turėjo būtent taip ir atrodyti. Viskas padaryta tyčia kitaip nei įprasta. O prie tradicinio siužeto pripratęs žiūrovas tik trauko pečiais. Tačiau bet kokia reakcija yra reakcija, tai išgauti ir norėta. Jei jums kažkas sukėlė pyktį ar nepasitenkinimą, vadinasi pavyko. Buvo juokinga? Gerai. Ne? Irgi gerai. Visgi būta ir subtilių vietų, kur suprasti galėjo ne kiekvienas. Galiausiai jei nemoki pasijuokti iš savęs ar iš absurdo, tai nemoki juoktis visai! Verdiktas: buvome premjeroje, gavome ženkliuką, ar gailimės? Ne.
