Galaktikos Sergėtojai 2 / Apžvalga

Praėjus trejiems metams, nuostabieji Galaktikos sergėtojai grįžo į kino ekranus. Šįkart filmas dar įmantresnis, įdomesnis, smagesnis ir tikrai pagirtina, jog visa kino komanda progresavo ir kurdami antrąją dalį, lyginant su pirmąją – padarė dar geresnį reginį.
Antrosios dalies veiksmas vyksta praėjus porai mėnesių po pirmosios dalies nuotykių. Ir jei ankstesniojo filmo siužetas buvo kiek lėkštesnis, tai šįkart jis tikrai įtraukiantis ir kur kas labiau intriguojantis.

Šis filmas pilnas visko tiek daug, kad tai apžvelgti ar perteikti įspūdžius žodžiais, būtų labai sudėtinga. Tai reikia pamatyti, na bent jau vieną kartą tai padaryti tiesios būtina. Istorijos veiksmas, kaip iš pavadinimo ir aišku,  vyksta įvairiose galaktikose ar labai paprastai ir trumpai tariant – kosmose. O būtent tokia erdvė yra beribė, pilna įvairiausių planetų, veikėjų ir visko čia yra tiek daug, kad galima būtų paimti bet kurį iš jų ir sukurti atskirą, įdomų siužetą, pilną spalvų, efektų bei dramos.
Įdomus šio filmo niuansas – mokėjimas pasijuokti iš visko ir tame tarpe iš savęs paties. Apskritai ko jau ko, bet gero humoro čia netrūksta. Sunku įsivaizduoti žiūrovą, visą kiną nei kiek nesusijuokiantį iš įvairių kurioziškų situacijų, kurios tam tikrai momentais vietoj to, kad būtų rimtos – tampa absurdiškai linksmomis.

Galaktikos sergėtojai tai filmas, kuris paliečia visko labai daug. Čia rasti sau patinkančią siužeto dalį, gali kiekvienas. Vieną vertus tai galėtų būti itin paprastas ir kiek kvailokai atrodantis kosmoso kovų filmas, kuris būtų skirtas itin jauniems žiūrovams (nors taip nėra), tačiau kitą vertus tai kur kas gilesnes temas paliečianti nuotykių, veiksmo, dramos, fantastikos kupina įtraukianti istorija, verta gero filmo vardo ir didelių pagyrų. O kartu tai ir labai linksma komedija. Labai!
Kokios tos gilesnės temos, rodos tokiame gana paprastame, pramoginiame filme, kuriame nieko daug būtų galima ir neįžvelgti bei nesitikėti? Tačiau čia galima rasti ir religiją lengvai pašiepiančių motyvų ir akivaizdžiai rasizmą griaunančius veikėjų santykius, kuriems nėra svarbu nei rūšis, nei odos spalva ir apskritai niekas, kas juos išskiria vienas nuo kito. Jie save vadina šeima, priima vienas kitą tokius, kokie yra. Ir tai yra gražu. Nejučiomis tikrai supranti, kad nėra svarbu tai žmogus ar gyvūnas, jo kilmė, spalva, turi kailį ar ne – visi esame lygūs ir galime puikiai komunikuoti ir padėti vieni kitiems.
Apie tarpusavio santykius filme skiriama nemaža siužeto dalis. Čia net ir didžiausi priešai galiausiai susitaiko ir stoja į tą pačią barikadų pusę. Istorija tikrai įkvepia susitaikyti net ir su savo priešais bei pastebėti, jog šalia savęs turime nuostabius draugus, augintinius ir pan. Filmas parodo kiek daug turime ir kaip tai reikia vertinti, kaip reikia laiku suprasti, kaip tai brangu ir nebijoti to pasakyti ar pripažinti ką jaučiame ir kaip jaučiamės patys. Jei kažko bijome ar kažkas mums neduoda ramybės – visų pirma turime tai pripažinti. Taigi tai labai įkvepianti ir graži istorija, kuri nesinori jog baigtųsi. Tiesiog smagu stebėti įvairių veikėjų santykių ir tarpusavio komunikavimo variacijas.

Aktoriai vaidina labai gerai, nors ir tiesiog buvimas savimi, šiame filme taip pat nieko nesugadintų. Visi unikalūs, visi skirtingi ir kartu visi turi vieningus tikslus ir tai juos vienija. Tai puikiai perteikiama vaidyboje ir žiūrovas tikrai turi būti įtikintas natūralumu.
Kai rodos aktoriai parodė viską – staiga būni nustebintas, nes atsitinka dar kas nors, o galiausiai visiškai likti išsižiojus galima, kad ir pamačius Deividą Haselhofą, Silvesterį Stalonę ar kad ir Kurtą Ruselą, kuris beje labai puikiai suvaidiną Piterio tėvą. Pagrindiniai aktoriai vaidmenis atlieka be priekaištų, o taip pat reiktų nepamiršti ir Vino Dyselio ar Bredlio Kuperio, kurie įgarsina tikrai abejingų nepaliekančius istorijos herojus – Grūtą ir Roketą. O pastarasis tai tikrai yra filmo koziris.

Garso takelis. Na čia tiesiog be žodžių. Žinoma kad jis puikus! Net ir tada kai tą pačią dainą tenka išgirsti ne vieną kartą – tai neatrodo blogai ir nei kiek neerzina. Apskritai šiame filme muzikai, o tiksliau muzikos klasikai (perliukams) skiriamas išskirtinis dėmesys ir kaip žinia Piteriui mamos dovanotas kasetinis Walkmanas yra labai brangus. Garso takelis parinktas tikrai puikiai ir čia vienareikšmiškai rašomas dešimtukas!

Apibendrinant reikėtų pasakyti, jog filmas yra puikus. Jis geresnis nei tikiesi prieš jį pažiūrėdamas. Jis šaunus, nes jame yra visko tiek daug ir tai paliečia įvairiausius jausmus: nuo stipraus juoko iki ašarų. Gali išgyventi visą jausmų palete kosminės fantastikos apsuptyje, nutrūkdgalviškame kino filme, kuris turi juokus skaldantį ir ironizuojantį meškėną, kalbantį mielą medinuką Grūtą, kitus puikius, savitus bei savaip žavius herojus, daug veiksmo, efektų, puikų garso takelį ir visą kitą ko nepaminėjau. Argi tai gali būti blogas filmas? Žinoma, kad ne. Filmas yra nuostabus!

Vertiname 9 iš 10 ir labai lauksime trečios dalies.