Pagal 1962 m. išleisto Shirley Jackson romano „Mes visada gyvenome pilyje“ (angl. „We Have Always Lived in the Castle“), sukurta ekranizacija yra kažkas subtilaus ir maloniai netikėto. Tai yra filmas, kuris nėra toks, kaip mums įprasta. Tai nėra lengvą ar „buką“ siužetą turintis, lėkšto humoro ir pilnas kino žvaigždžių reginys. Tai visiška priešingybė, įmantraus kino juosta, verta daugiau pagyrų nei kritikos. Tai subtilus, skoningas, pilnas užslėptų užuominų, detalių, nešantis ne vieną žinutę žiūrovui, puikus ir praktiškai pavyzdinis kinematografinis kūrinys. Ar verta jį pamatyti? Tikrai taip. Ar jis tinka eiliniam žiūrovui? Ne, jei eiliniu žiūrovu laikysime tą, kuris mėgsta jau sukramtytą siužetą ir nė velnio nenutuokia nieko, kai siužetas tampa subtilesnis, įmantrus ir turintis užslėptų užuominų. Toks būtent yra šis filmas, kuris apart įdomios savo istorijos, nagrinėja ir šiandien aktualias visuomenės problemas.

Nors pilies filme iš neišvysime, bet būtent taip, pašaipiai, miestelio gyventojų vadinama Blekvudų vila, kurioje užsidariusi ir pasislėpusi nuo visuomenės gyvena likusi jų šeima. Tiek kiek jų liko, po šeimą ištikusios tragedijos. Žmonės juos laiko nesveikais, pasipūtusiais, kaltina juos ir net neslepia jiems neapykantos. Tad inicijuojant Merikeitei (akt. Taissa Farmiga), tiek jos sesuo Konstancija (akt. Alexandra Daddario) ir dėde Džiulijanas (akt. Crispinas Gloveris) yra izoliuoti nuo likusių gyventojų ir yra nuolat prižiūrimi visais įmanomais būdais ar net burtais, kuriais Merikeitė perdėtai tiki. Būtent tas perdėtas tikėjimas filme itin pabrėžiamas, nes tai padeda atskleisti pačią šios veikėjos būsena, savijautą, perdėtą rūpestį, sociopatiškumą, ar net psichopatiją ir taip ją charakterizuoja. Visa tai istorijai ir suteikia „svorio“. Kiti šeimos nariai nors ir yra savaip keisti ar kiek pamišę, jie yra ramesni ir visiškai neiniciatyvus, tad visa našta ir galimybė kažką keisti tenka Merikeitei…

Istorija pasakojama savaitė iki dabarties, atbuline tvarka metodu, kuomet kasdien įvyksta kažkas naujo ir atskleidžiamos papildomos detalės, o žiūrovas tarsi dėliodamas dėlionę ir gaudydamas kiekvieną detalę ar užuominą bando susivokti kas yra kas ir kas nutiko šiai šeimai. Siužetui vystantis paaiškėja kodėl taip priešiškai nusiteikęs visas miestelis, kodėl iš dalies visa šeima yra tokia pamišusi ir kas kaltas dėl to kas įvyko praeityje bei kokios priežastys tai lėmė. Čia užuominomis ir iš konteksto atskleidžiama kiekvieno veikėjo asmeninė drama, prisiminimai, nuoskaudos, asmenybę paveikusios detalės ir kita. Nors reikia būtinai pabrėžti, kad tas veikėjų ne standartiškumas ir savitumas ir yra tai, ką įdomu stebėti ir kas padaro šią istoriją savaip išskirtinę. Pridėkime ir tai, jog veiksmas vyksta penkis dešimtmečius atgal ir turime kone tobulą kino filmą.

Kiekvienas dialogas, mimika, garsas, vaizdas – turi savo nešamą užuominą, žinutę ir nėra be reikalo. Viskas iki pačių mažiausių smulkmenų apgalvota ir tai stebėti be galo įdomu. Visos keistenybės, kurios turėtų kelti šiurpą ar bent jau sudaryti įtampą, kažkodėl žiūrisi maloniai. Malonumą kelia netgi veikėjų ginčai. O taip yra dėl tobulai išdirbtos, sudarytos atmosferos ir žinoma nepriekaištingos ir įtikinančios aktorių vaidybos. Jų net akys ar žvilgsniai pasako labai daug.
Galiausiai prie visko pridėti turime kiek į bendrą kontekstą netinkantį ir visas kortas istorijoje sumaišantį, atvykusio pusbrolio Čarlzo (akt. Sebastianas Stanas) pasirodymą. Nors iš ties tai talentingas aktorius, visgi jo personažas čia neapibrėžtas ir keliantis ne vieną klaustuką. Tačiau kaip bebūtų, jo pasirodymas yra neišvengiamas ir kone būtinas, tam kad sutrikdytų jau esamą, nors ir savitą, harmoniją ir nusistovėjusią tvarką.

„

Tas išskirtinumas beprotiškai žavi, užburia, priverčia susimąstyti.

Kaip knygos ekranizacija, tai tikrai puikus reginys, nes stebėdamas šį filmą tarsi ir jauti, jog visa istorija ką tik iššoko iš knygos ir net specialieji efektai tokie, na nekokie, kad net ir nežinai ar tai tyčia ar tai tik todėl, jog viskas tarsi kažkokia pasaka, kurioje tai net ir nėra labai svarbu ir viskas taip toli nuo mums nuolat kišamų pilnų veiksmo ir efektų holivudinių kino filmų. Tas išskirtinumas beprotiškai žavi, užburia, priverčia susimąstyti ir palieka vietos keistiems jausmams ir mintims. O tai yra gerai. Ir nors vietomis jauti kažkokį istorijos neišplėtojimą, neužbaigtumą ar neapjungimą, visumoje yra daugiau pliusų nei minusų ir filmas išties yra labai geras. Pliusai tuos minusus atsveria. O vien dėl tobulos aktorių vaidybos – norėtųsi jį pamatyti ir dar kartą. Ir nors režisierei ir nepavyko sukelti įtampos ar sukurti tą mistišką atmosferą, kokia ji buvo numatyta ir turėjo būti, aktoriai ir operatoriaus darbas padarė savo užduotis tobulai, o ir pati istorija net ir neišpildyta iki galo yra labai gera ir įtraukianti. O to laikmečio atmosfera pradedant nuo aplinkos, kostiumų ir baigiant bendra nuotaika yra perteikta labai gerai.
Veritinimas 9 iš 10.