Protėvių šauksmas

„Protėvių šauksmas“ sukurtas pagal to paties pavadinimo Džeko Londono apsakymą, pirmąkart išleistą 1903 m. ir išpopuliarinusį 27-erių metų rašytoją. Tai graži istorija, pasaka, apie įspūdingo dydžio, itin stiprų šunį Bakį. Kuris pratęs prie šiltų bei jaukių namų, atsiduria atšiaurių sąlygų ir tokių pat žmonių apsuptyje bei tuo pačiu patiria įvairių nuotykių. Vieni jų visai nemalonus, tačiau tai Bakiui padeda atrasti save.

Nors šuo Bakis filme akivaizdžiai kompiuterinis, tačiau pati filmo idėja iš pažiūros tikrai gera. Nors pats siužetas gana nuspėjamas ir toks tradicinis, visgi eini tikėdamasi gerų įspūdžių. Čia kaip ir įprasta tokiose istorijose yra ir gerieji veikėjai ir blogieji, yra pralaimėjimai, yra pergalės, yra įžanga, yra atomazga, tačiau kur šiame pasakojime yra kulminacija – iki galo neaišku. Rodos kelionė su Džonu Torntonu (aktorius Harrison‘as Ford‘as), turėjo būti tai, tačiau jie staiga atranda trobelę ir tuo kelionė ir baigiasi. Vis pasakojimo esmė – šuns prigimties šauksmas ir jo ryšys su vilkais, iš kurių šunys ir kilo.

Tai tiesiog graži istorija.

Šis filmas, kaip ir gyvenimas, neturi vieno aukščiausio taško, procesas yra esmė. Šioje istorija gausu nuotykių, pačių įvairiausių jausmų, lemtingų pasirinkimų, pamokančių ir pamąstyti priverčiančių situacijų, pakilimų ir nuosmukių, gėrio ir blogio, vargo ir džiaugsmo.
Greta viso to, išvystame ir keletą garsių aktorių: Harrison Ford, Karen Gillan, Omar Sy, Cara Gee. Tai tiesiog graži istorija.

Gražus, šeimyniškas filmas, iš kurio pernelyg daug nesitiki, bet gauni bent jau progą pamąstyti ir suprasti iš kur mes visi kilome, kokie dėkingi turime būti savo protėviams ir kad nesame tokie jau skirtingi ar išskirtiniai.

Vertinimas 8 iš 10.