Jeigu galėtume sudėti daugelį pačių skausmingiausių ir sudėtingiausių jausmų ir juos patalpintume į antrojo pasaulinio karo laikotarpį – gautume „šaltąjį tango“, painią Makso ir Laimos istoriją, kurioje persipina patys įvairiausi išgyvenimai, pasirinkimai ir sunkiai pakeliami potyriai, kurie pasiekia ir žiūrovą ir priverčia susimastyti apie tai jog kare nelaimi nei viena pusė. Tai tik begalinį skausmą, netektis ir nenuplaunamas kraujo dėmes paliekantis šaltakraujis žvėris, kuris praryja visus.
Filmo istoriją ir siužetą, kiekvienas gali vertinti ir interpretuoti savaip. Čia gali pastebėti nuo vieno iki penkių skirtingų frontų ir pozicijų, kuriose gali būti istorijos dalyvis. Kiekvienu atveju jis turi draugų ir priešų. Kiekvienas pasirinkimas duodamas kažką gero, tuoj pat viską atima ir tampa blogiu. Bet kokios likimo variacijos visus veda prie sudėtingų ir be galo skausmingų išgyvenimų. Ir nors filmas rusų kalba – jis sovietinės valdžios ir to laikmečio disciplinos negina ir parodo jog tiek vokiečių, tiek rusų valdžia kažkas turi savų pliusų ir minusų, o kažkas pralaimi abiem atvejais. Galiausiai vis vien nukenčia visi.
Šiame kine aktoriai vaidina gana ekspresyviai ir įtikinamai, tačiau vietomis tai primena teatrą, o ir vaidyba tokia teatrinė ir perspausta. Dažnai taip „teatriškai“ persistengiama. Tačiau visumoje vaidyba šauni. Ji jausminga, vietomis šalta, dažnai grubi ir kategoriška. Tokia pati kaip ir filmo nuotaika. Ji negailestinga, tvirta, niūri ir be tolerancijos.
Garso takelis, aranžuotės ir to laikmečio muzika parinkti ir atlikti labai gerai. Filmo pavadinimas gana taikliai apibūdina visą atmosferą, kurioje skambant, kažkam nostalgiją sukeliančioms dainoms – kažkas patiria meilę, aistra, potraukį, kurie vienu metu egzistuoja ir tuo pačiu yra itin šalti ir bando visa tai neigti ir nuo to bėgti. Veikėjai vejasi ir bėga. Jie paklydę savo pasirinkimų ir jausmų verpete, kuris galiausiai juos įtraukia…
Kinematografiškai filmas labai savitas. Tai vaizdų ir vietovių samplaika, antrame plane bandanti vaizduoti įvairius istorinius motyvus mums šiomis dienomis pažįstamose vietose. Galbūt dėl to filmas toks savas ir artimas. Supranti jog viskas vyko čia, šalia ir tai buvo tikra, tai draskė į gabalus ir turėjo būti nepakeliamai sunku. Tai paliko pėdsaką iki šių dienų ir bus didelė žaizda dar ilgai.
Filmą galime vertinti ir matyti įvairiai, tačiau už jausmų ir išgyvenimų perteikimą jis vertas pagyrų. O prie to žinoma prisidėjo daugybė žmonių. Vertiname filmą 8 iš 10.
