Šventasis

Nors Lietuvos žiūrovai labai skeptiški, ypač tam pačiam Lietuviškajam kinui, o filmui „Šventasis“ pasibaigus – salėje pralekia nusivylimo kupinos emocijos ir kritikos pilnos frazės – šis filmas vertas pagyrimo. Bet apie viską nuo pradžių. Visų pirma keista ir kyla daug klausimų ko žiūrovas nori ir tikisi, o tiksliau tikėjosi pasirinkdamas eiti būtent į šį filmą? Ar tokie žiūrovai nematė jo anonso ar jie tikėjosi kažko kito ar tiesiog žiūrovas nesugeba įžvelgti to ką norėjo pasakyti režisierius. O jis pasakyti tikrai turėjo ką ir tai reikia tiesiog pamatyti, įžvelgti ir suprasti. Tam reikia mokėjimo pažvelgti kito akimis, tam reikia įsijautimo ir galbūt patirties bei saujelės intelekto. Bet turbūt svarbiausia kritišką žiūrovo požiūri pakeisti imliu, mokančiu matyti situacijas iš įvairių kampų ir mokančio pažvelgi į viską supratingumo pilnu protu.

Rodos pasakojama kiekvienam žiūrovui ir Lietuvos piliečiui pažįstama, suprantama ir iki skausmo kažkur matyta situacija, jų grandinė, tačiau žiūrovams galbūt trūksta mokėjimo filmą žiūrėti ne vertinant iš savo perspektyvos, bet pabandant suprasti pagrindinio veikėjo emocijas, išgyvenimus, tam tikrus pasirinkimus, kurie įtakoja sekančius ir dar sekančius, ko pasekoje visa tai įtraukia į uždarą ratą, kuris įsuka viską aplink ir iš jo ištrūkti yra pakankamai sudėtinga. Tam reikalingas ne tik vidinis sąmojingumas, valia, vidinė harmonija, bet ir aplinkinių poelgių ir veiksmų visuma, kuri taip pat veikia žmogaus psichologiją, elgseną ir situacijos vertinimą, galimus pasirinkimus bei jų variacijas.

Pagrindinis veikėjas Vytautas Kazlauskas – netekęs darbo ir atsidūręs užburtoje rutinos monotonijoje, ieškodamas savęs ir nesuprasdamas ko nori iš gyvenimo, savęs ir aplinkos – paguodos ir prasiblaškymo ieško draugų bei kitos merginos kompanijoje. Laikas su jais jam padeda užsimiršti, bent trumpam prieš grįžtant į seną ir pabodusią rutiną, atitrūkti nuo visko ir bent kažkiek nusišypsoti ar patirti emocijų, kurių nepatiriama kasdienybėje ir namuose, kuomet nuolatinė monotonija jį slegia, verčia dvejoti ir net šeimyniniame gyvenime ar intymiuose reikaluose įsivyravusi žudanti ramybė bei nuobodulys. Vyras nebežino ko imtis ir viskas rodos jam slysta iš rankų. Šeimos narių nepalaikymas verčia dar labiau dvejoti ir ieškoti tarsi kažko ko nėra, kažko kas būtų geriau nei esama situacija, kažkur rasti bent lašą pozityvumo ar supratimo. O dar aplinkinių raginimas emigruoti, motyvacijos dirbti paprastą darbą neradimas, nauja pažintis, kuri suteikia naujų ir teigiamų emocijų, suteikia palaikymo kurio jam taip trūksta artimoje aplinkoje. Visa tai sujaukia Vyto smegenis. O dar su geriausiu draugu Petru „Youtube“  kanale rastas video filmukas, kuriame netoliese gyvenantis vaikinas prisiekinėja matęs Jėzų Kristų. Paraleliai visos gyvenimiškos kasdienybės, kuri matoma ir puikiai atvaizduojame įvairiose smulkmenose – vaikinai nutaria rasti apsiskelbusį vaikiną. Viso filmo metu tarsi norima parodyti beprasmį kažko ieškojimą, kuomet visa tai įdomu tik kol vyksta procesas, o tai pasiekus tarsi tai nebetenka prasmės: ar tai būtų nauji santykiai ar vyruko iš „Youtube“ paieškos – visą tai pasiekus, tarsi supranti, jog tame nėra to ko tikėjaisi, tame nėra nieko džiuginančio, tiesiog nėra nieko. O viskas ko  tau reikėjo buvo visai šalia ir tereikėjo pakeisti tam tikrus veiksmus, požiūri ar elgseną ir viskas būtų susidėlioję visiškai kitaip. Filme gausu klaidingų pasirinkimų, dvejonių ir sunkių apsisprendimų. Nejučiomis perimi tas emocijas ir pilnai supranti pagrindinį veikėją, jo nuotaikas ir dvejones, o pasirinkimų ir veiksmų net jei ir nepalaikai ar nepateisini – visgi imi lengvai suprasti kaip visa emocijų ir veiksmų grandinė, fizinis ir psichologinis išsekimas, nusivylimas ir kiti jausmai privedė prie tam tikrų poelgių, kuriuos ir padaro Vytautas.

Jei Emilis Vėlyvis, Rytis Zemkauskas, Ironvytas apie filmą atsiliepė gerai, o jis buvo nominuotas keletui apdovanojimų – filmo nesupratusiam žiūrovui vertėtų susimąstyti ir persvarstyti viską dar kartelį. O galbūt net ir nueiti į šį filmą dar sykį. Štai, kad ir geriausiu metų aktoriumi pripažintas Marius Repšys su vaidmenimi susitvarkė be priekaištų ir viską atliko iki galo. Aktorius savo vaidyba įtikina, priverčia pasijausti jo kailyje ir tiesiog „iki kaulų smegenų“ suprasti jo pasirinkimus. Aktorius ir jo vaidinamas personažas tikrąją ta žodžio prasme visiškai apnuoginamas ir jo kasdienybė pateikiama žiūrovui tiesmukai ir labai buitiškai. Tai gali erzinti, tai gali patikti, tačiau tiesa rodoma tokia kokia ji yra, nei kažko atimant nei pridedant. Toks ir šis filmas, jis toks koks ir turi būti, jis pasakoja tai ką ir norėjo papasakoti ir stiliumi tokiu kokio reikia.
Tai drama, nors daugelis situacijų ir nėra perspaustai dramatizuojamos, į viską žiūrima su gyvenimiška ironija, dažnai santūriai, kasdieniškai ir labai suprantamai bei aiškiai. Niekas nesako jog pagrindinio veikėjo veiksmai iki galo pateisinami, tačiau jie suprantami, pažįstami ir parodo labai artimą kiekvienam mūsų tautiečiui gyvenimą, buitį, kasdienybę. Tą visa aktorių komanda perteikia jei ne puikiai, tai bent jau labai gerai.

Kinematografiškai šis filmas labai buitiškas, tačiau balansas tarp paprastumo ir subtilumo montažo atžvilgiu yra išlaikomas. Filmas įtraukia ir leidžia ir į viską pažiūrėti paprastu, atjaučiančiu žvilgsniu. Filmo perteikimo stiliaus pakanka tam, kad suprasti kas yra kas ir ką norėta pasakyti.
Garso takelis nors ir yra ironiškas, dažnai kiek kvailokas, galėtų jo būti įmantresnio, tačiau jo šiam filmui pakanka. Atsiranda vietos ir ironijai, kuri nukreipta į Lietuvišką pop muziką ir šiuolaikinę jos kultūrą.
Bendrai kalbant filmas toks koks ir turi būti, toks kokį jį ir norėjo parodyti. Ir nors kartais tikiesi kažko daugiau, detalesnio situacijos perteikimo – visgi pakanka tiek kiek yra. O siužetas kaip bebūtų – sudomina, išlaiko dėmesį iki galo ir tikrai iki pat pabaigos lieka neaišku ką pasirinks pagrindinis veikėjas.
O pabaiga, na ji tokia kaip ir Vytauto ar jo draugų pasirinkimų baigtis – tai tiesiog nesuteikia to ko tikėtasi to siekiant. Taip ir pabaiga – ji tiesiog nepalieka žiūrovo be amo, nes to ir nėra, to ir nereikėjo, to ir nebuvo siekta. Viskas paprasta ir tiesmuka, kaip ir Vytauto gyvenimas. Filmo baigtis nors ir sukelia negatyvias reakcijas – ji turi savo mintį apie pasiekto tikslo beprasmybę ir tokius pat beprasmius to tikslo ieškojimus, kuomet viskas yra paprasta, šalia mūsų, tačiau mes to nepastebime ir savo dėmesį skiriame ne ten kur reikia, ne tiems žmonėms, kuriems reikėtų, o mūsų veiksmai tas situacijas tik dar labiau paaštrina, sujaukia ir sukuria aplinką, kurioje mes patys vėliau ir vargstame, taip gadindami santykius ir skaudindami brangiausius žmones.
Vertiname 9 iš 10.

Patarimas būtų toks: mylėkite savus, vertinkite kiek daug turite šalia ir neieškokite laimės turtuose, emigruodami, kituose žmonėse, drauguose, veikloje, nes galbūt turite šalia jau tiek daug, ko galbūt nepastebite ir tie žmonės lieka nepastebėti, nemylimi, užmiršti… Nors jiems galbūt tiesiog reikia jūsų palaikymo, apkabinimo ar tiesiog patylėjimo pasėdint šalia. Nei darbas, nei pinigai, nei draugai, nei dar kažkas viso to niekada neatstot ir ne su jais leisime kiekvieną dieną savo buityje. Pabandykime pakeisti emocijas ir rutiną, susikurti kitokią nuotaiką, aplinką, požiūri į sau šalia esančius brangius žmones, stenkimės dėl jų kasdien ir būtent šį procesą padarykime nesibaigiančiu ir įdomiu. Nes mums nereikia ieškoti kitų procesų, kurie įdomus tol kol jų nepasiekiame, o pasiekę nusiviliame ir norime grįžti atgal. O grįžti dažnai jau nebebūna kur, o nuoskaudos išlieka… Daugiau supratingumo, mokėjimo viską įvertinti įvairiomis perspektyvomis, savo klaidų pripažinimo, mokėjimo atsiprašyti, mažiau agresijos, principų ir skirkite daugiau laiko savo mylimiesiems. Nes tame yra daug prasmės, o galbūt net ir ji visa. Pamąstykite apie tai. Sėkmės!