Tadas Vidmantas pristato dar vieną savo filmą, šį kartą tai komedija „Trys milijonai eurų“. Sekantys Tado kūrybą tikrai žino jo humoro stilių ir jį arba mėgsta arba ne. Šįkart nors istorija ir gyvenimiška ir su trupučiu ironijos – visgi tai kiek kitokia ir šiam režisieriui ne visai būdinga istorija. Filmas gavosi kiek rimtesnis, brandesnis ir jame matyti kūrybinis progresas. Visgi nežinodamas nepasakytum jog tai Tado Vidmanto kūryba. Gerai tai ar ne – sunku pasakyti, nes filmas pakankamai geras, tačiau neramu tik ar režisierius nepakeitė savo humoro stiliaus. Nes būtent senoji jo kūryba ir buvo savita, įdomi ir labai gyvenimiška.
Šįkart kino anonsas sudomina, rodos visiems artima ir tarsi pažįstama situacija, kuomet neturtingi žmonės laimi didelę sumą pinigų ir jų gyvenimas tarsi turėtų pasikeisti. Kur šie laimingieji ir kaip išleis laimėtus pinigus galima tik spėlioti. O visa tai stebėti tikrai įdomu, tiesa? Tokį istorijos pagrindą turintis režisierius, pasitelkęs gerai žinomų Lietuvos aktorių komandą dar kartą žengia į kino ekranus.
Filmo idėja tikrai gera, siužetas įtraukiantis, tačiau žiūrint filmą nuolat lydi situacijų neišbaigtumo ir neišpildymo jausmas. Dažnai matomos gana paprastai nufilmuotos scenos ir kai kur netgi dvelkia antireklama. Kas kelia daugybę klausimų. Negi prabangus viešbutis, kuris yra kaip ir filmo rėmėjas, išties atrodo taip prastai viduje? Ar iš salono paimto automobilio konsultantė turi būti šiek tiek kvaiša? Žinoma, galbūt dėl to kinas turėtų būti smagesnis, bet visgi nuolat lydi savotiškas per didelio pigumo ir paprastumo jausmas, o trys milijonai tikrai nepasijaučia pilnai panaudoti. Rodos buvo galima tikrai kažką smagesnio ir įvairesnio nuveikti ir tai labiau akcentuoti. Tačiau režisierius dėmesį skiria patiems dialogams, aktorių atsiskleidimui ir pačių pinigų švaistymą palieka kažkur trečiame plane.
Nors ir visi Lietuviški filmai dažnai yra originalūs, visgi dažnai matome tuos pačius veidus, o ir filmų nuotaika dalinai dėl to visur panaši. Kartais atrodo jog žiūri vieno ir to paties filmo tęsinius, todėl labai didelio susižavėjimo tai nepaliek. Nesakome jog filmas prastas, filmas tikrai nėra prasta,s jis netgi geras, tačiau juntamas idėjos neišbaigtumas ir patys geriausi momentai parodomi dar anonse. Žiūrėdamas šią istoriją kino teatre žinoma randi ne vieną sceną iš kurios galima skaniai pasijuokti, tačiau to visgi nepakanka.
Tiek kameros darbui, tiek garso takeliui galėtume priekaištų ir neturėti. Nors tai ir nėra labai fantastiškai sudėliotas kinas, atsižvelgus jog tai lengva lietuviška komedija – viską galima atleisti ir suprasti. Lengvam filmui, lengva istorija, lengvas ir gana paprastas jos išpildymas. Pažiūrėsime kiek pro pirštus ir pasakysime jog viskas su šiuo filmu yra gerai, prie to paties pabūsime dar ir šališki, nes visuomet buvome Tado Vidmanto kūrybos gerbėjai. Tikrai nenorime labai kritikuoti, tačiau visgi norėtume jog Tadas kitąkart pasistengtų kiek labiau. Tikime, jog jam tai tikrai pavyks. O aktoriams žinoma galime rašyti stiprų aštuonetą ar devintuką. Už humoro jausmą ir juoko dozes galime drąsiai skirti devynetuką. Na o dėl viso kito, bent jau pabaigoje mandagiai patylėsime.
Vertinime 8 iš 10.
