Na štai ir turime tobulą filmą, kuris visomis prasmėmis išpildytas ir išbaigtas galutinai, o žiūrovui jis patiektas kaip subtilus ir be galo skanus patiekalas, apie kurį galvosi kaip apie kažką ne paprasto. Taip ir yra, tikrai. Filmas labai geras ir visos apie jį sklidusios kalbos bei geri atsiliepimai – pasiteisina su kaupu. Tai filmas, kuris įtraukia ir kuriuo mėgaujiesi nuo pat pradžios iki galo, tai filmas, kuris gali būti pateikiamas kaip pavyzdys – koks turi būti kokybiškas kinas ir ko reikia, kad jis toks ir būtų. O žinant, jog istorija paremta realybe – viską žiūrėti tik dar smagiau. Na sutikime ne visada toji realybė įdomi, o kartais ji perteikiama ne taip žavingai. Tik ne šį kartą…

Prisipažinsiu, jog šio filmo labai laukiau, kuomet jį galėsime pamatyti ir Lietuvos kino teatruose. Tai vienas iš nedaugelio kartų, kai tarsi jau iš karto žinai, jog tuoj apturėsi kokybišką reginį ir liksi tikrai nenusivylęs. Ir štai užgesta kino salės šviesos, pirmas dalykas kūrį pastebi – tai puikiai perteikta septintojo dešimtmečio atmosfera: miesto gatvė, ja atvažiuoajantis to laikmečio automobilis, atitinkamas garso takelis… Viskas tobula. Mėgaujiesi kiekviena smulkmena, akcentu ir garsu. Nejučiomis filmas įtraukia ir nebepaleidžia. Argi ne to ir norime sėdėdami kino teatro salės kėdėje? To mažai? Kas jei ir visa kita ko dar nespėjau paminėti yra taip pat arba tobula arba beveik tobula? O taip tikrai ir yra.

Istorija kokybiška tiek savo pasakojimo stiliumi, tiek nuosekliai, labai kokybiškai besivystančia veiksmų eiga, tiek paliečiama tematika ir tuo kas norima pasakyti, kokia pagrindinė tema ir šios juostos mintis. O ji akivaizdi. Tai rasizmas ir tais laikais vis dar vyravę segregacijos įstatymai. Įsivaziduokite, jog jei esate tamsios odos gymio ir negalite apsistoti bet kokiame viešutyje, valgyti bet kokiame restorane ar paprasčiausiai naudotis tualetu. Čia į pagalbą ir ateina „Žalioji knyga“, kuroje aprašytos visos „negrams“ draugiškos vietos ir kur, keliaujant, jas rasti. O būtent numatyta būsima kelionė ir suveda dvi iš pirmo žvilgsnio kardinaliai skirtingas asmenybes: Tonį Lūpą (akt. Viggo Mortensen) ir Doną Širlį (akt. Mahershala Ali). Tas šių dviejų žmonių išskirtinumas ir skirtingumas iš karto ir įtraukia, sužavi ir sudomina.

Tonis Lūpa – karštakošiškas storžievis, dirbantis apsauginiu viename vietinių klubų, mėgstantis lažintis, išgerti bei nevengiantis smurto. Tai toks vyrukas, kuris laviruoja tarp taktinių ir drąstiškų sprendimų problemoms spręsti, laviruojantis tarp gėrio ir blogio. Ir tai yra tas žmogus, kuris tobulai tinka įvairiems darbeliams atlikti. Galiausiai visų tų darbų priežastimi yra noras išmaitinti mylimą šeimą ir pasirūpinti gražuole žmona – Doloresa (akt. Linda Cardellini). Tad po visu tuo kieto vyruko kiautu slypi tiesiog žmogiškas ir nuoširdus vyras.
Pianistas daktaras Donas Širlis – visiška Tonio prieingybė, tai inteligentiškas, pasitempęs, aukštuomenės manieras turintis ir pasiturintis žmogus. Menininkas, puikiai įvaldęs pianisto įgūdžius. Viskas jo gyvenime būtų visai neblogai, tik štai tamsi odos spalva visur kiša koją. Ir priešingai nei Tonis – Donas turi vienatvės problemų ir jam tiek meilėje tiek šeimyniniame gyvenime visiškai nesiseka. Jis viskam priešinasi ir išreiškia save per muziką. Tokio savotiško maišto priežastimi ir tampa koncertinis turas, į kurį pasamdomas Tonis.
Visa ši viejų ryškių ir charizmatiškų asmenybių sandūra išplėtojama tiesiog tobulai ir iškart tampa smagu stebėti kaip jie vienas iš kito mokosi, keičia savo požiūri į tam tikrus dalykus ir filmo eigoje jų darbiniai santykiai pereina į draugiškus. Tiesiog malonu stebėti tarp jų vykstančius dialogus, dėl skirtinų požiūrių kylančius ginčus ir kelionės eigoje vykstančius nutikimus ir nuotykius.

Šis filmas tikrai priverčia susimąstyti apie to laikmečio rasistines ir kitokias problemas, kurios dažnai vis dar opios ir šiomis dienomis. Tai filmas po kurio tikrai norėsite elgtis kitaip įvairiose situacijose: kad ir nemėtyti šiukšlių pro automobilio langus arba nevertinti žmogaus vien dėl jo išorės, socialinės padėties ar pirmo blogo įspūdžio.
Ne veltui filmo pradžioje parodoma vieta, kuomet Tonis išmeta dvi stiklines iš kurių neseniai gėrė du pas jį dirbę tamsios odos spalvos darbininkai. Toks požiūris apsiverčia kardinaliai, kuomet filmo pabaigoje grįžęs prie šventinio stalo, jis kiek pykteli, kuomet Donas pavadinamas raisitiškai užgauliais žodžiais. Tai savotiškas visos istorijos apipavidalinimas, kuomet viso pasakojimo metu nuomonė pakeičiama kardinaliai ir į visiškai priešingą. Taip yra ir gyvenime: ar nepagalvojame, jog dažnai būname pernelyg kategoriški, net ir nesusipažinę su tam tirkais faktais iki galo ir net neleidę jiems išteisinti patiems save, eigoje, kuri jiems tai padaryti yra palanki?
Iš Dono pusės savotiškas asmenybės pokytis įvyksta tiek išmokstant, perlipus per savo principus, valgyti tiesiog rankomis, tiek sugebant astovėti už save, tiek tada, kuomet jis pasideda vogtą žalią akmenuką greta kitų savo trofėjų, tarp kurių sėdėdamas kaip karalius visgi visvien yra ne laimingas. Galiausiai užuot lindėjęs vienas ir gailėjęsis savęs ar bijodamas kitų rasizstinio požiūrio – jis išdrįsta atvykti pas Tonį ir gausiai susirinkusią jo šeimą, švęsti kalėdų.
Toks asmenybių persvertimas, atsivėrimas ir progresas – labai gerai ir kokybiškai patiektas tobulame pasakojime bei atmosferoje – yra puikaus siužeto ir to ką žiūrovas su pasimėgavimu priims pavyzdys.

Ši biografinė istorija turi tiek dramos, tiek komedijos. Jų abiejų sintezė neperspausta, pateikta subtiliai ir išlaikytas geras skonis. O kelionė, kaip keliavimo per siužetą pamatas labai tinkama ir nuosekliai padeda dėstyti patį pasakojimą. Jausdamas abiems veikėjams empatiją, pats laviruoji tarp logiškų ir nelogiškų sprendimų, tarp pykčio ir ramybės, tarp noro nusileisti ir noro pasipriešinti, tarp teisybės ir neteisybės, nuo pačių maloniausių akimirkų iki absurdo, tarp praabngos ir skurdo, tapr vilties ir nevilites. Išgyveni tiek daug, o galva pilna tiek minčių ir supratimo kaip viskas buvo, tebėra ir kaip reikia keistis ar į viską žiūrėti, kaip reikėtų mūsų visuiomenei pakeisti požiūrį. Tai pamokanti ir įvairiapusiškas emocijas sužadinanti drama, kurioje tenka pasijuokti ir iš subtilaus humoro. Kuris beje yra labai geras. Čia pamatai kaip viskas gali būti nenuoširdu, apgaulinga, dviprasmiška, kaip veikėjai gali atiskleisti įvairiose situacijose ir taip parodyti kitas savo puses, kurias slėpė, buvo užgniaužę ar tol kol nepratrūko.
Nesinori visko perpaskoti ir analizuoti kiekvienos siužeto detelės, visų smulkmenų ir pačių istorijos veikėjų vien tam, kad visko iki galo neišduoti. Verčiau šį filmą pažiūrėkite, jį pamatyti verta net labai.

„

Filmas žavingas, subtilus, skoningas ir tiesiog puikus.

Filmo vizualinė pusė, pateikimas, garso takelis ir aktorių vaidyba yra nepriekaištingi. Po šio filmo gal net pakeisite nuomonę apie Dono Širlio atliekamą muzikos stilių. Be jo ir kitas garso takelis puikiai perteikia visą atmosferą ir visas tas rokenrolas yra tiesiog nuostbus. Be viso to, žinoma labai svarbi ir aktorių vaidyba, su kuria pagrindiniai veikėjai sustvarkė labai, labai gerai, na sakykim – puikiai. Viskas neperspausta, skoninga, išlaikomas natūralumas, o mažiau svarbūs veikėjai pasirodo laiku ir vietoje, jie puikiai įsikomponuoja siužete ir labai gerai atlieka jiems patikėtus vaidmenis.
Visa kita yra kaip yra ir yra mažų mažiausiai – labai gerai. O jei kažko blogesnio filme ir nepastebėjome, tai tik todėl, jog jis labai geras ir tuo gerumu greičiausiai tai užgožė.
Filmas žavingas, subtilus, skoningas ir tiesiog puikus. Vertinimas 9,8 iš 10.