Filmas „Kongas: Kaukolės sala” siunčia aiškią žinutę apie karo beprasmybę, susiskaldymą ir tai kaip mes matome priešus ten kur norime matyti. Žmogus pats ieško problemų naudodamas agresiją svetimoje teritorijoje, o jos besiginantį šeimininką apkaltina tos pačios agresijos kūrimu ir paverčia savo priešu. Kažką primena, tiesa? Kino juosta aiškiai parodo, kad didžiausias priešas ne tas, kuriuo jį laikome ir kaip žmogaus civilizacijos kišimasis sukuria chaosą ten, kur niekas kariauti ar jausti neapykanta, materialaus turto troškimą net neketino. Tačiau godumas, keršto troškimas padaro žmogų agresyviu ir neprotingu. Taip yra ir su pačiu salos karaliumi Kongu, kuris tik iš pažiūros atrodo labai pikta pabaisa, tačiau vėliau paaiškėja, kad visas jo pyktis liejamas tik ginantis ir ginant savus, o kitoje situacijoje jis tampa ramiu ir supratingu, kuriam rūpi kiti salos gyventojai bei jų gerovė.
Ta pati situacija ir su kita salos gyvūnija, kurios dauguma yra taikūs padarai, kurių nereikia nei šaudyti nei prieš juos mojuoti ginklais.
Tačiau šių dienų žiūrovui, ištroškusiam kraujo, veiksmo, žiaurumo – visgi sukuriamos tokios situacijos, kuomet veikėjai žūva atsitiktinai ir visiškai to nesitikint, o po žeme gyvena kažkokie neaiškūs sutvėrimai, kurie dėl tų pačių žmonių veiklos ima ir pabunda. Žinoma išlenda į žemės paviršių ir aplink tai sukasi visas veiksmas. Kongas net savo paties filme nėra tas vienintelis kuriam suteikiamas dėmesys, jis netgi, galima sakyti, negavo pirmo plano vaidmens.
Taip, filmas kupinas specialiųjų efektų ir jie yra geri. Šiomis dienomis tai pilnas gražių vaizdų ir pakankamai įspūdingas reginys, vizualinė pusė – atgaiva akims. O kad būtų dar įdomiau – filme pamatome ne vieną matytą veidą, tokius aktorius kaip Samuel L. Jackson, John Goodman ar John C. Reilly. Dėl pastarojo imi manyti jog atėjai į komediją ir tikrai imi laukti kažko itin juokingo. Na žinoma Samuel L. Jackson kaip visuomet atiteko kietas vaidmuo, bet kažkodėl, kaip ir filme „Gili žydra jūra” čia imi laukti panašios baigties. Šis veikėjas vienas pagrindinių ir gal kiek išskirtinesnis, kuris kino juostos pradžioje lyg ir buvęs „geriečiu”, pabaigoje tampa „blogiuku”. Bet turbūt matyti mus tokį Samuel L. Jackson yra įprasta. John Goodman lieka savame stiliuje ir dažnai paglavoji, kad šiam aktoriui daug vaidinti ir nereikia, jog jis tiesiog vaidina pats save. Bet tai nėra blogai, to pakanka. Be šios trijulės būtina paminėti ir Tom Hiddleston, Brie Larson, John Ortiz. Visi matyti, visi savaip žavingi, tačiau didelio įspūdžio nepadarė. Nesunku numatyti, kad būtent Brie Larson savo vaidmenyje yra dėl savo puikios išvaizdos, tačiau kaip pagrindinė aktorė didelio žiūrovų susižavėjimo neturėtų sulaukti. Taip ji žavi, ji moteriška, ji tikroviška, ji puikiai atliko fotografės vaidmeny, bet iki plojimų kažko visgi pritrūksta. Kur kas labiau žavėjo pirmų trijų ar paprasčiausių karių dialogai, pasilinksminimai ar mėtomi juokeliai. Visą filmą žiūrovas tarsi priverstas laukti kažkokios romantinės scenos ar bent mnkiausios kibirkštėlės tarp Meison ir Džeimso, tačiau… Na taip, gal kažkas labai mažo, mažo ir buvo, bet jau labai mažo ir beveik nepastebimo, ech… Vertėtų paminėti ir Shea Whigham, kurio personažas gana harizmatiškas ir savitą humoro jausmą turintis vyrukas, kuri stebėti tikrai smagu
Filmo siužetas tikrai nesunkiai nuspėjamas ir gana aišku kas po ko vyks ir kaip viskas baigsis. Viskas būtent taip ir įvyksta. Nenuspėti gali galbūt tik kai kurių veikėjų beprasmės žūties, kaip pavyzdžiui John Ortiz veikėjo tragiškos baigties. Tai vyksta tiesiog be jokios didesnės priežasties, o veikėjai lyg niekur nieko praktiškai reaguoja ramiai. Tam tikri įvykiai be jokios priežasties įpaišyti į siužetą ir kartkartėmis nesiriša su bendru scenarijumi. Tarsi norisi klausti kam to reikėjo?
Filmas nėra nei labai įtraukiantis nei tas, kurį labai norėtum žiūrėti antrą kartą. Taip vaizdai ir kai kurios akimirkos tikrai įspūdingos, tačiau be visų šių reginių, efektų ar puikiai išsakytos minties – pats filmas padrikas, nuspėjamas ir ganėtinai nuobodus. Manome, kad buvo galima pasistengti labiau, trūko intrigos, trūko scenų, nuo kurių pasišiauštų oda. Net patys baisiausia padarai nesukėlė net menkiausio siaubo ar išgąsčio pašokant nuo kėdės. Gal prie to prisidėjo ir tai, jog visą laiką praktiškai žinai kas po ko ir kaip vyks.
Garso takelis šioje kino juostoje yra pakankamai geras, tikrai išgirsime puikiai tą laikmetį ir jo nuotaiką atkuriančių muzikinių kūrinių, kurie bandė sukurti nostalgijos jausmą ir padėti įsijausti į veikėjų nuotaikas. Tai iš dalies veikė, nors Henkas Marlow praleidęs saloje 28-erius metus atrodė išties ramus ir tarsi būtų atvykęs tik vakar. Tai dar labiau sustiprino jausmą jog žiūrime komediją, nors taip tikrai nėra. Grįžtant prie muzikos, tai ji ir ją lydintys vaizdai buvo geroji filmo pusė.
Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad gal kiek gaila, kad pasinaudojant tokiu garsiu ir žinomu vardu, kaip Kongas sukuriama tokia vidutinė, nuspėjamo siužeto nuotykių drama, kuri galbūt labiau sužavėtų jaunuosius žiūrovus, bet pastarieji čia neįleidžiami (na bent jau iki 13-kos metų). Taip, galbūt kūrėjams buvo sunku sugalvoti kažką naujo, juk kaip sakoma naujo dviračio neišrasi. Bet tada kyla klausimas: kam visa tai? Dėl pelno?
Žinoma, kažką naujo visgi pamatome. Pamatome būtent tai ko ir atėjome: daug veiksmo, kovų scenų, gražių vaizdų ir patį kongą, kuris yra paslaptingos salos karalius, puikiai žinantis kiekvieną salos kampelį. Jei tikimės būtent tokio filmo – viskas čia puiku, mes tai ir gauname. O jautresni žiūrovai gal greta viso to gauna ir adrenalino bei progą pamąstyti giliau. Galiausiai tai filmas, kur nereikės nei daug galvoti nei spėlioti, nebus jokių intrigų ir tiesiog smagus laiko praleidimas kine, skambant aštuntojo dešimtmečio muzikai. Turėtų būti gana, tačiau mes juk žinome koks išrankus šių dienų žiūrovas…
Vertiname 7.5/10