Koks gi puikus gali būti muzikinis filmas! Ir čia nežinia kas šauniau: ar superiniai aktoriai: Emma Stone ir Ryan Gosling (kadaise ši porelė mus jau žavėjo filmuose „Crazy, stupid, love” ir „Gangster squad”), jų tarpusavio savita ir užburianti „chemija”, kuri priverčia žiūrovą pamilti šią porą ar šauni muzikinė istorija, kuri verta gero kino vardo. Kaip ten bebūtų, viską sudėjus, filmas „Kalifornijos svajos” – puikus meno kūrinys, kurį galima pavadinti tikru Kinu. Taip, tikru Kinu iš didžiosios raidės. Kodėl? Ogi todėl, jog šįkart sėdint kine akys džiaugėsi nuostabiu reginiu, širdį užliejo įvairiausi jausmai, o emocijos vyravo nuo juoko iki liūdesio. Tai tikrai įtraukianti, muzika grįsta ir pamokanti istorija, nejučiomis nukelianti mus į senus, auksinius miuziklus. Be to tai pasakojimas, kurį galime pritaikyti ir savo „pasauliams”, kartu jausti ir išgyventi. Siužetas subtilus ir verčiantis susimastyti apie tai, kaip kai kurie pasirinkimai keičia mūsų gyvenimus, o svajonės ir jų siekimas gali atimti kažką brangaus, kas jau šalia ir ko nereikia net siekti. Kažką gauname, kažko netenkame, tik kas mums svarbiau? Du jauni žmonės, kuriuos vaidina mūsų numylėti aktoriai – pasimeta tarp svajonių ir materialinės gerovės siekimo. Iš pradžių skeptiškai ir ironiškai žiūrėdami į savo pačių gyvenimus bei kasdienybę, sutikę vienas kitą ir dainomis bei šokiais iliustruodami savo jausmus, pamažu pasiduoda romantikai, santykiams ir draugystei. Tik ar jiems lemta būti kartu? Kaip suderinti draugystę, svajones ir tuo pačiu užsitikrinti šiandieninę nepriklausomybę? Būti laimingu dėl savęs ar dėl kitų, daryti ko nori pats ar ko tikisi kiti? Daugybė neatsakytų klausimų, kuriuos tenka spręsti, kartu įsisukant į nuostabių muzikinių kūrinių pilnas akimirkas. Abu pagrindiniai siužeto herojai be galo charizmatiški, talentingi, užburiantys ir jau dabar tapę kino klasika.
Filmas gražus. Čia gausu dekoracijų, nuostabių kostiumų, vaizdų, gero humoro, meno, talentų, šokių, romantikos, jausmų, dramų, nostalgijos. O ar minėjome meistriškas džiazo ir klavišinių improvizacijas, puikų garso takelį? Taip, pastarąjį ko gero taip, bet jis nuostabus, jis puikus, jis klasiškas ir jei kažką turėjote prieš džiazą, po filmo jį įsimylėsite iš naujo. Be kita ko, filme vaidina ir pats John Legend, kuris, beje, pasirodo daugiau nei epizodiškai ir iš dalies tampa tam tikrų aplinkybių kaltininku. Ko gi reikia dar ramiam bei romantiškam vakarui kine? Šis filmas savas, jausmingas ir vertas Kino vardo. Rekomenduojame romantiškoms porelėms ir tiems, kurie savyje turi bent šiek tiek muzikinės sielos, jausmingos prigimties ir vertina tai kas tikra.
Vertiname 10/10
