Belaukiant šio filmo – tekdavo vis pasvarstyti kodėl gi pirmoji dalis nesulaukė deramo pripažinimo. Galbūt tai lėmė kelios priežastys: viena jų tą, jog filmas buvo labai reklamuotas, turintis stiprią rinkodarą ir kai kurie žiūrovai į jį ėjo tikėdamiesi kažko kito. Sakykim tikėdamiesi itin daug erotikos, linkstančios į pornografiją. Be abejo jiems teko nusivilti matant viską pateiktą subtiliau ir jiems nesuprantamu „kampu“. Kitos priežastys, tokios kaip knygų fanų (ar greičiau moteriškos lyties fanių) nusivylimas, jog į filmą nepateko kai kurios scenos. Na tikrai, pripažinkim, ganėtinai sudėtinga maždaug į porą valandų sudėti visą knygą. Trečia priežastis, kuri turbūt įtakojo daugelio žiūrovų nusivylimą yra ta, kad tipinis žiūrovas yra gana paviršutiniškas, kuriam reikia veiksmo, žudymo, kraujo liejimo, automobilių daužymo, aštrių juokelių ir pan. Pridėkime dar tai, kad bent jau tipinis lietuvis yra gana konservatyvus, užsisklendęs, kompleksuotas, šaltų jausmų individas. Mažai tikėtina, kad toks žiūrovas pastebės subtilius, romantinius dalykus bei smulkmenas, kuomet svarbus kiekvienas žvilgsnis, mažas prisilietimas, lūpos prikandimas, kažin ar įžvelgs tame jausmą, viliojimo meną, skoningą, atpalaiduojančią atmosferą bei mokės stebėti ir mėgautis skoninga romantika, su dramų ir asmenybės vidinių konfliktų prieskonių asorti.
„Fifty shades of grey“ – pirmoji filmo dalis, kurioje žodis Grey gali būti verčiamas ir kaip pilka (spalva) ir kaip pagrindinio veikėjo pavardė, taigi dėl to gali būti interpretuojamas dvejopai. Pirmojoje filmo dalyje ponas Grėjus atsiskleidė įvairiomis savo asmenybės pusėmis ir abiems veikėjams teko tam tikra prasme išgyventi visus tuos pilkus jo atspalvius: nuo švelnaus ir subtilaus džentelmeno iki pilnai savo grubią aistrą patenkinančio egoisto. Turbūt ne kiekvienas suprato ką tuo norima pasakyti, parodyti ir kaip abu veikėjai savyje atrado ir išlaisvino tam tikras aistras ir padėjo vienas kitam atrasti tai, kas giliai tūnojo viduje. O būtent išsilaisvinimas teikė begalinį pasitenkinimą, ko greičiausiai reikia kiekvieno iš mūsų gyvenimuose. Nėra svarbu kaip tas išsivadavimas pasireiškia, svarbu, kad jis tikras, besąlygiškas, beribis, aistringas ir nesuvaidintas. Abu veikėjai tiek Kristijanas, tiek Anastazija, išbandė kraštutines ribas, dėl ko teko jiems netgi išsiskirti.
Antrojoje dalyje jiems tenka priimti sprendimus ir pabandyti viską iš naujo bei kitaip. Tam, kad susigrąžintų vienas kitą jie linkę pamiršti tam tikrus praeities nesklandumus, išmokti prisitaikyti vienas prie kito, labiau pažinti ir suprasti, nebenutylėti paslapčių, viską išsiaiškinti, kalbėtis bei iš naujo aptarti visas taisykles, o dažnai ir leisti sau užsimiršti, kad yra kažkokios taisyklės. Taip abu jie vėl pasineria į meilės ir aistros sūkurį. Šįkart jausmai tikresni, tvirtesni ir švelnesni. Tačiau šįkart pilki atspalviai tampa dar tamsesni, ne tik todėl, kad įsimylėjėliai vis daugiau sužino apie vienas kito ar vieno iš jų praeities šešėlius, įtakojančius dabartinę psichologinę ir emocinę būseną bei patį gyvenimą, bet jiems tenka susidurti su pavydo, keršto ir egoizmo kupinais kitais istorijos dalyviais. Tai tiek buvusios Kristijano paklusniosios meilės žaidimų merginos, tiek pavydus Anos viršininkas bei kiti, kurie nelinki šiai porai laimės ir stengiasi tam žūtbūt sukliudyti. Antroji kino juostos dalis kupina dar daugiau romantikos, kurią papildo aistringi sekso žaidimai, kurie yra pakankamai subtilūs ir tikrai turėtų būti kiekvienos poros santykiuose, kasdienybėje, visur ir visada. Šiame filme niekas neperspausta, viskas ramu, jausminga ir tiesiog gražu. Reikia visiškai nemėgti romantikos, neturėti jausmų ar nežinia kuo būti, kad filmą žiūrėti šaltu, buku veidu ir nei kiek nesuvirpėtų širdis. Nes tai tiesiog dviejų pasimetusių žmonių meilės drama, kupina nesusipratimų, bandymų vienas kitą suprasti, perprasti, pamilti. Žinoma visos situacijos pagrinde rodomos iš Anos perspektyvos: ką ji mato, jaučia, kaip viskas atrodo jos akimis. Gal todėl pernelyg dažnai manoma, jog filmas labiau skirtas moteriškajai pusei. Tačiau ar blogai jog vyriškoji pusė ims labiau suprasti savo damas? Ar blogai jei jie bent kažkiek geriau ims suprasti ką daryti geriau, o ko visai nedaryti? Visgi tikrai nieko nesupras tie apie kuriuos kalbėjome anksčiau. Tai bejausmiai, antiromantiški, aistros ir meilės žaidimų bijantys, be fantazijos, kupini pavydo individai, kurie turbūt berašant šią apžvalgą, kur nors komentaruose jau juodiną šį filmą. Be abejo jie pažiūrėję filmą, savo nespalvotame televizoriuje „Tauras“ – mano, jog filme nėra nieko, kas būtų verta dėmesio.
Tačiau nenukrypkime, toks žiūrovas nei kaip vertintojas nei kaip skaitytojas – mums nėra įdomus ir nėra vertas būti tiek daug aptarinėjamas. Nes šis filmas tikrai turi ką pasakyti ir parodyti. Aktorių vaidyba tai puikiai atskleidžia ir kartais tikrai atrodo, jog niekas kitas šiems vaidmenims ir netiktų geriau. Dakota Johnson tiesiog tobulai įkūnija Anastasia Steele – iš prigimties drovią merginą, kuri įsimyli turtuolį Kritijaną, visiškai ne dėl pinigų (rimtai), o tik todėl, kad jame atranda tai ko neranda kituose vyruose. Tik Kristijanas sugeba joje pažadinti aistrą, tik su juo ji jaučiasi geidžiama, pilnavertė moteris, kuri gali išlaisvinti ir savo fantazijas, jausmus bei pilnai ir visapusiškai atsiduoti. O to juk viduje nori kiekviena moteris.
Jamie Dornan įkūnijančio Christian Grey vaidmuo, nors ir sulaukęs daugiau kritikos, visgi yra pakankamai gerai išplėtotas. Jis puikiai parodo savo emocijas, puikiai įkūniją vyrą – džentelmeną, kurį nuolat įtakoja bei persekioja praeities šešėliai, kurie iš dalies sukelia norą bei poreikį dominuoti, pasisavinti, vadovauti, būti kiek egoistišku ir turėti savitų poreikių. Aktorius moka būti piktas, griežtas, tačiau būtent Anos draugijoje moka šypsotis ir meilės jausmo apimtas išmoksta nusileisti, pritarti bei išsikalbėti. Drauge jie mokosi ieškoti kompromisų, bendrauti, apsipirkinėti ir daryti visą kitą ką įprastai daro visos poros.
Abu aktoriai nepriekaištingai atliko jiems patikėtus vaidmenis ir galbūt tai padarė kiek geriau nei pirmojoje filmo dalyje. Jie tikrai emocingai, aistringai, romantiškai ir visais kitais jausmais perteikė visas reikalingas emocijas, įtikino savo vaidyba. Kiekvienas žvilgsnis, mirksnis, prisilietimas, papuošalas, aksesuaras ar rūbelis – prisidėjo prie subtilios atmosferos kūrimo, sukūrė reikiamą nuotaiką bei jausmus. Pridėkime lietų ir aistringus bučinius jame, subtilius žaidimus viešumoje, kaip pavyzdžiui: lifte, restorane ar tiesiog pobūvio metu. Tai kaitino jų ir žiūrovų jausmus. Maži dalykai virto didesniais, o vis pasitaikantys aistros proveržiai – leido abiems priartėti prie savo ribų, o dažnai jas ir peržengti. Abipusė meilė ir pasitikėjimas vedė į visišką pilnatvę, kuomet nei aplinkinių trukdymas, nei baimės, nei abejonės, nei turtai, nei tai kas paprastai nepriimtina – viskas tampa nebesvarbu ir viskas tampa įveikiama. Filmu puikiai pasakoma, kad meilė gali padėti suprasti, išmokinti įsiklausyti į kito jausmus, poreikius, problemas ir drauge jas spręsti, kartu išmokstant vienas kitą mylėti be ribų, besąlygiškai, kuomet nestatomos jokios sienos, ribos, o atvirkščiai – jos sugriaunamos.
Kas labai nustebino – tai garso takelis. Viskas skambėjo tobulai ir reikiamose vietose. Tai labai smarkiai sustiprino jausmingas ar gražių vaizdų kupinas scenas bei suteikė papildomų emocijų. Dainos tiesiog tobulai parinktos atskleisti jausmams, kurių amplitudė svyravo nuo ašarų, abejonių, baimės ir nepasitikėjimo iki noro mylėti, išgirsti, jausti, suprasti, siekti, patirti, išmokti, šokinėti iš laimės, garsiai juoktis, aistringai bučiuotis ir daryti viską ko geidžia širdis. Tik tikras romantikas gali suprasti kaip subtiliai ir taikliai garso takelio muzikiniai kūriniai pataikė ten kur reikėjo – tiesiai į žiūrovų širdis. Mokančių jausti žiūrovų, tų kurie turi savyje ne tik paprastus jausmus, bet visą jų paletę, o taip pat ir lakią fantaziją bei platų požiūrį.
Paliekame vieną nuostabių šio filmo muzikinių kūrinių po šia apžvalga ir kviečiame pasiklausyti.
Mes neskaitėme knygų, todėl niekada ir nelyginome filmo su jomis, tačiau filmas, kaip atskiras meninis, kinematografinis jausmų, vaizdų, garsų ir istorijos perteikimo kūrinys tam tikra prasme yra tobulas. Tobulas jis tuo, kiek daug emocijų ir jausmų galima sudėti į vieną kino juostą, kaip ir kokiu keliu eidamas visą tai pateikė. Tai kone visa pojūčių paletė, kuriai tiesiog negali likti abejingas. Ir jei atvirai – mes suprantame kaip svarbu yra rasti pilnatvę ir kaip svarbu yra išlaisvinti visą savo esybę, nepriklausomai kokiu pavidalu tai pasireiškia. O kad visa tai būtų dar labiau pilnavertiška – pridėkime meilę, mylintį žmogų, kuris gali suprasti ir susitaikyti su tavo praeities šešėliais, drauge išmokti su jais kovoti ir pasukti juos gerąją, o kartu net aistringąja puse. Kodėl gi ne? Gyvename tik vieną kartą. O tipinis siaurų pažiūrų, usžikompleksavęs, pilkas žiūrovas – mums nėra įdomus. Taip pat neįdomi ir jo nuomonė ar kritika. Gal šiek tiek ir liūdna, kad tokių žiūrovų visgi yra, bet nieko čia turbūt ir nepadarysi… Klubas filmą pajautė pilnai, todėl žino kiek daug jis norėjo parodyti ir parodė. Viską trumpai nupasakoti nėra lengva, tiek emocijų, dramos ir romantikos. Čia viską reikia pamatyti, jausti, išgyventi. Ir visa tai daryti vienareikšmiškai tik didelėje kino salėje. Nes tik ten galima pajausti viską taip, kaip ir norėta perteikti.
O visų blogiausia yra tai jog kai kurie filmą kritikuoja jo net nematę. Taip daryti negalima!
Klubo vertinimas 8.8 iš 10
