Dar 2002-aisiais metais išleistas pirmasis Absoliutaus blogio (Resident evil) filmas iškart tapo klasika ir subūrė nemažą gerbėjų ratą. Pagal tuo pačiu pavadinimu nuo 1996 metų iki šiol gyvuojančią, sėkmingą kompiuterinių žaidimų seriją, sukurta juosta – turėjo „šarmo“ ir parodė jog žaidimų motyvais kurtas filmas gali būt ne ką mažiau įtraukiantis ir geras. Nors žaidimo ir filmų istorijos turi panašumų – tačiau visgi skiriasi, o tai visą istoriją dar labiau išplečia ir padaro dar labiau įtraukiančią ir nenuspėjamą.
Per pastaruosius penkiolika metų žiūrint visas prieš tai buvusias filmo dalis, buvo įmanoma užaugti ir sulaukus bent šešiolikos – pamatyti šeštąją dalį kino salėje. Taip pat, tuos kurių nostalgija šiai frančizei priblėso ar viskas pasimiršo – naujausioji dalis įtrauks iš naujo ir atgaivins atmintį, mat joje pradžia filmo trumpai primenama kas ir kaip vyko iki šiol.
Alisa (aktorė Milla Jovovich) iškart atsiduria veiksmo sūkuryje ir siužetas žiūrovą kaip mat įtraukia neatplėšti akių, nei akimirkos nenuobodžiauti ir stebėti viską kiek įsitempus. Mat netikėtumų ir gąsdinančių scenų čia apstu. Tačiau kai Resident evil serija yra pažįstama ir kai pilnai pasitiki Alisa – kažkaip atsipaliduoji ir imi mėgautis filmo eiga. Viskas kas vyksta, kas lyg ir turėtų būti baisu – sukelia teigiamas emocijas, o puikius vaizdo efektus lydintys garso efektai, veiksmo ir kovos scenos (pridėkime dar ir nostalgiją) verčia „tirpti“ iš malonumo. Kartais net negali patikėti, jog čia ta pati Alisa (Milla), kuri kovojo ir žavėjo visus tuos metus. Tai kažkas nepaprasto. Ir taip, pagrindinei aktorei žavesio netrūksta, tai tobula pagrindinė herojė, kurį naujausiose dalyje dar tobulesnė, dar gudresnė ir pasiruošusi kovoti. Šįkart ji nedėvi vakarinės suknelės ir yra pasiruošusi eiti iki galo.
Taip, filmas pilnas gerų specialiųjų efektų ir nuo pat pradžių žemi dažniai ir pasakojama istorija priverčia virpėti ne tik salėje esančias kėdes, bet ir širdį, o oda nuolat pereina malonūs šiurpuliai. Vaizdas ir garsas puikiai suderinti, o kovos scenos atidirbtos labai kruopščiai ir vertos pagyrų. Galbūt kartais atrodo, jog per daug tamsos ar per greit vyksta kovos scenos ir lyg ir nespėji susigaudyti kas ir kaip, bet tai atmetus – visa kita puiku. Ir čia žodis puiku nei kiek nepagražintas, nes ne kiekvienas filmas gali įtraukti nuo pat pradžių ir net ne dėl savo istorijos, o jau vien dėl savo pateikimo bei efektų. Filmas prasideda garsiai ir triukšmingai ir iškart supranti, jog ne veltui pirkai bilietus ir būtent tokį filmą yra vertą žiūrėti kine, nes tik čia gali pajusti kiekvieną garsą, vaizdą – stipriai ir emocingai.
Istorija galbūt kiekvieno ir nesužavės (ypač nepailstančių kritikų), bet į tokius filmus mes ir einame pasimėgauti efektingu kinu, o ne narplioti itin įmantrių siužeto linijų ar dramų. Tiesa dramos šiek tiek gal ir rasime, galiausiai visas veiksmas visuomet baigiasi dramatiškai, drąstiškai, dažnai net kraupiai. Ar tai blogai? Ne, būtent to pamatyti ir atėjome. Būtent to ir norėjome. O mes tikrai norėjome jog pagrindinė veikėja eitų ten kur tamsu, ten kur už kiekvieno kampo kažkas tyko ir slapčiomis stebi. Ir taip, tai turi būti baisu, turi sukelti emocijas. Ir sukelia. Bet man kaip šios frančizės gerbėjui – baimę keitė pasimėgavimas, džiaugsmą ir malonius pojūčius kėlė kiekviena smulkmena ir netikėtumas.
Taip, istorija gana paprasta: Alisa keliauja į Rakuno miestą, į pačią „Umbrella“ korporacijos širdį, dar vadinamą aviliu, nes būtent ten tikisi rasti pasklidusio viruso priešnuodį ir galiausiai, ko tiek ilgai laukėme, paskleistį jį ir ištaisyti esamą padėtį žemėje. Žinoma kelionė nėra lengva, kupina pavojų, netikėtų iššūkių, veiksmo ir siaubo scenų, kuriose zombiai (gyvi numirėliai) tėra viena mažiausiai pavojingų kliūčių. Bet būtent tokia istorija ir yra puiki. Ta idėja su virusu, zombiai, mutavę zombiai, klonai, dirbtinis intelektas, apleisti miestai ir siužetas pilnas veiksmo ir netikėtumų – tai nusotabu, tai klasika, tai RESIDENT EVIL. Ko gi reikia dar? Na taip – puikios pagrindinės aktorės, kurią pakeisti būtų tikrai sudėtinga. Jei atvirai, tai netgi atrodo, jog niekas kitas taip tobulai negalėtų atlikti pagrindinio vaidmens geriau nei Milla Jovovich. Ji čia tobula.
Iš tiesų gal šiek tiek gaila ir nesinori užbaigti šios istorijos, nes tai nėra filmų serija, kurią norėtųsi baigti. Resident evil – tai istorija, kuriose pasimėgavimą kelia pats procesas, o ne jo baigtis. Nejučiomis imi norėti, kad vėl kažkas nutiktų ir viskas ir toliau liktų neišspręsta, o mes ir vėl galėtume grįžti į kino sales. Nori jog dirbtinis intelektas ar „Umbrella“ vėl pakištų koją ir niekas nesibaigtų. Kaip viskas baigiasi? Na šito nepasakosime ir paliksime patiems pamatyti ir išgyventi.
Tiesa, labai keista ir gal kiek neįprasta matyti Iain Glen, mums taip gerai pažįstamą iš serialo „Sostų karai“. Visą filmą lydi keistas itin pažįstamo veido jausmas. Bet šis blogiuko vaidmuo jam puikiai tinka. Atmetus kelis pagrindinius aktorius ir jų vaidybą – kiti nebuvo labai kažkuo ypatingi, bet jų buvimo savo vietose pakako, nes tai nėra taip ir svarbu. Visi atliko savo užduotis gerai, o ir filmo kokybei tai įtakos nepadaro. Kitaip sakant dėl aktorių vaidybos esame patenkinti.
Pabaigai reikėtų pasakyti, kad filmas vertas dėmesio ir kai atrodė jog ties ketvirtąją ar penktąja dalimi istorija gal kiek mažumėle išsikvėpė – tai čia ji vėl iš naujo atgimsta ir grįžta su trenksmu. Filmą verta žiūrėti tik kino teatre, nes tik ten į jį gali būti pilnai įsijausta ir siužetas pilnai suprastas bei įvertintas. Būtent dėl gausos efektų, kurie beje tikrai įspūdingi, verta žiūrėti kino salėje, visiškoje tamsoje. Kaip ir žaidimą, kurį smagiau žaisti dviese, taip ir filmą – rekomenduojame žiūrėti dviese. Kodėl? Ogi todėl, kad jei bus pernelyg baisu ar netikėtos scenos privers krūptelėti kėdėje – bent jau turėsite į ką įsikibti ir jausti šalia. O tokių scenų netrūksta. Viską sudėjus, visus pliusus ir minusus – galime girti beveik viską. Minusą dedame kinematografinei pusei, o prie istorijos labai nesikabinėsime – jos pakanka. Kaip pavienio filmo istorija gal ji ir paprasta, be didelių siužetinių subtilybių, tačiau kaip dalis visumos – ji ypatinga. Filmą beje žiūrėjome 3D formatu ir likome visai patenkinti.
Susumavę visgi gauname 9 iš 10. Žinoma, kad mums patiko ir rekomenduojame, o tie kas turėjo išankstinį negatyvų nusistatymą – jį staiga pakeitė ir liko filmu patenkinti. Atminkite, kad žiūrime ne dokumentiką, tad mėgaukitės efektais ir geru reginiu, o ne ieškokite klaidų ar lyginkite su realybe. Tai juk filmas, kuris vertas dėmesio!
