Prieš pradedant skaityti šią apžvalgą, rekomenduojame perskaityti pernykštę, antros dalies apžvalga, kurios nuorodą rasite paspaudę čia. Nes ši apžvalga tam tikra prasme bus pastarosios tęsinys. Kartotis nesinori, tačiau gali tekti. Visgi filmo koncepcija ir mintis identiška, nors kai kurie niuansai ir tai kas norėta pasakyti kiek skiriasi. Visgi tai istorijos tęsinys, kuris toliau pasakoja Anastasijos ir Kristiano bendrą, bendru gyvenimu tapusią istoriją.
Vertėtų paminėti, kad į šį filmą eiti buvo kiek keistoka, netgi keisčiau nei į ankstesnes dalis. Tvyrojo labai savita atmosfera. Kiekvienas į salę įeinantis vyriškos lyties atstovas buvo nužiūrimas daugybe aštrių žvilgsnių. Sunku pasakyti tie žvilgsniai teigiami ar ne, tačiau labiau galbūt juntamas antrasis variantas. Sunku pasakyti kodėl šis filmas laikomas labiau moterišku, sunku pasakyti, kodėl vyrai stengiasi (kartais net pabrėžtinai) išvengti būtent šio filmo. Rodos viskas gerai: savita santykių ir meilės istorija, kurią papildo erotiniai žaidimai, intrigos, aistros ir kitokie subtilūs dalykai. O juk visa tai gali būti ir puiki preliudija tolesniam vakarui ar galimybė atrasti kažką savyje naujo. O dar sako, jog vyrams rūpi tik viena. Jei taip būtų – jie tikrai džiaugtųsi jog jų damos susidomėjusios būtent tokia tematika. Nebent tai ką vadiname „rūpi tik viena“ – iš tiesų yra labai nuobodu ir rutiniška, be jokio noro kažką paįvairinti, pakeisti ar panašiai. Ir nesakau, jog reikia kartoti tai kas rodoma šiame filme. Variacijų gausa gali turėti tūkstančius variantų, vaidmenų žaidimų, savų taisyklių ar iš vis tų taisyklių nebuvimo. O filmas gali tiesiog užvesti ant kelio. Šis klausimas greičiausiai ir liks neatsakytas, ypač kai net kino kvietimuose pabrėžiama, jog laukiamos būtent damos ir tarsi tas kvietimas galioja būtent joms ir vos ne tik joms. Nors visgi premjeroje žiūrovai buvo lepinami mažomis dovanėlėmis ir kai kurios buvo skirtos ir vyrams. Tad čia lieka daugybė klausimų ir pasvarstymų kas, kaip ir kodėl? Kodėl vyrams reikia jaustis nejaukiai, tarsi apsuptiems feminisčių ar „draugučių“, kurios susiglaudusios kikena ar aptarinėja filmo scenas, vietoj to, kad kaip bent jau buvo antroje dalyje – matėme gražias poras, žiūrinčias filmą drauge. Dar reikėtų paminėti, jog tos „didžiosios“ to paties pavadinimo knygų gerbėjos, kai kuriais atvejais tikrai erzina. Kažin ar aplinkiniams labai įdomu klausytis jų samprotavimų ar pamąstymų apie filmo siužetą ir nuolatinio pabrėžtinumo, kaip jos perskaitė visas tas knygas. Tarsi tai būtų vienintelės knygos, kokias skaitė per savo niekuo daugiau neišsiskirianti gyvenimą. Ir tarsi tai būtų vienintelė paguoda ar paskutinis šiaudas. Tarsi joms tokių vyrų trūktų ir jų nebūtų. O gal jų iš tikro nėra? Na tų tokių, laisvų pažiūrų, su fantazija ir noru eksperimentuoti, sukelti intrigą ar sujaudinti tiek, jog jų antroji pusė eitų iš proto. M?
Visų trijų filmų, taip ir šios dalies koncepcinė idėja yra tikrai gera ir tiesiog fantastiška: aistros, prabanga, išlaisvintas, platus požiūris ir poros santykių kūrimas netradiciniais būdais įvairinant savo kasdienybę, išsilaisvinant iš rutinos bei tuo pačiu išlaisvinant save su visišku atsidavimu ir besąlygiškai. To tikrai reikia kiekvienai laiminga norinčiai būti porai. Tad kodėl gi ne? Kodėl to ir nepadarius? Ar būtina išsidirbinėti, gyventi nuobodžiai, susikausčius, užsikompleksavus ir keikiant priešingą lyti arba kalbant nepagarbiai? Verčiau vertintumėme kiek daug turime ir kiek daug dar galime turėti. Užuot rodę principus – atsidavę vieni kitiems, be jokių sąlygų ar ssvanaudiškumo. Na o jei tai padaryti labai sunku – tai bent retkarčiais atsiduoti ir palepinti savo antrąją pusę. Patikėkite – rezultatai nustebins. O pralaužti ledai – atvers naujus, dar neištirtus vandenis, sustiprins ryšį ir pačius santykius. Pažiūrėjus bet kurią iš šios istorijos filmų dalių – norisi kalbėti ir kalbėti ir nejučiomis pamiršti, jog nukrypome nuo pačio filmo analizės.
Na gerai, sakykime jog siužetas ir jo pateikimas gana paprastas ir vietomis per paprastas. Dažnai susidaro įspūdis, jog parodoma viską prabėgomis tik tam, kad apžvelgti kas ir kaip buvo, kad vizualiai atvaizduoti knygą ir tai tarsi būtent vienos iš knygų vaizdinė apžvalga ar ilgas video klipas. Knygų gerbėjai, oi atleiskite gerbėjos, lieka nepatenkintos apkarpytomis situacijomis, kurios vos prasidėjusios, kai rodos jau tuoj tuoj bus intriga, staiga ir baigiasi. Toks siužetas turėtų nepatikti ir knygų neskaičiusioms žiūrovėms, o gal šįkart labiau vyriškos lyties žiūrovams. Pritrūksta ryškios kulminacijos, atomazgos ar kažkokio istorijos pagrindo, jei atmestume pagrindinių veikėjų ir juos supančios aplinkos bei žmonių tarpusavio santykių bei miglotų įvykių maišaties. Kai rodos intriga jau bręsta ir tikiesi kažko labai daug – viskas ima ir baigiasi, baigiasi labai paprastai ir tiesiog, na tiesiog baigiasi. Kaip žiūrovas, neskaitęs knygų gali jaustis taipogi apgautas. Toks ir pasijunti. Juntamas akivaizdus filmo nespėjimas rodyti tai ką norima pasakyti ir kaip norima pasakyti. Bandymas vizualiai atvaizduoti knygą čia pakišą koją.
Visgi grįžtant prie pagrindinės filmo koncepcijos – aistrų ir savęs išlaisvinimo – visą tai galima pamiršti, atleisti ar pažiūrėti pro pirštus. Požiūris į šį filmą priklauso ir nuo žiūrėjimo metu esančios nuotaikos, lydinčios kompanijos ir nusiteikimo ar tarpusavio ryšio. Galima įžvelgti ir daug gero bei naudingo, o taip pat ir daug to, ką galima būtų pakritikuoti. Jei reikėtų spėti – tai sakyčiau, jog filmas patiks maždaug pusei žiūrovų, tiek pat bus nusivylę. Viskas priklauso ir nuo to ką nori pamatyti, ką įžvelgi ir kaip viską matai. Tas skirtingas požiūris juntamas nuolatos ir jis akivaizdus. Situacijoje kurioje galima pagailėti Kristiano, už nugaros sėdinčios moterys, savais komentarais akivaizdžiai jo nepalaiko. Taigi požiūrį lemia ir lytis. Paprastai filme, jei norima parodyti, jog vyras teisus prieš moterį ir pokalbyje dalyvauja žinoma moteris – žiūrovės moterys vis vien palaiko moterį. Bent jau dauguma. Taigi tai akivaizdus plataus požiūrio ir mokėjimo pažvelgti į viską kitu kampu ar iš trečios šalies nebuvimas. Tad kaip paskui galima tikėtis jog patiks būtent toks filmas?
Filmas „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių“ šįkart nagrinėja Anastasijos ir Krisitiano povestuvinį gyvenimą, kuriame visgi atsiranda rutinos. Vaizduojama kaip jie su ja tvarkosi ir kaip sprendžia kylančias problemas. O spręsti tam žinoma jie turi ir savų metodų. Labai gerai pavaizduojamas moteriškas noras tyčia neklausyti ir priešintis, tikintis sukelti intrigą, o šiuo atveju gal netgi būti nubaustai. Taip pat subtiliai paaiškinamas vyro noras kontroliuoti ir visų baimių priežastys ir dėl jų kylantis noras kažką drausti. Santykiai ir jų peripetijos čia atkurtos gana neblogai. Puikiai moterims paaiškinama vyrų baimė turėti vaikų. Kristianas tiesiai šviesiai pasako, jog bijo likti antraeilis, negauti viso Anastasijos dėmesio, bijo ja su kažkuo dalintis ir sužinojęs jog ji nėščia – tiesiog praranda savitvardą. Viskas akivaizdu, akivaizdžiai pateikta vyriška logika, visgi vis vien kai kurioms žiūrovėms pasirodo nesuprantama ir jų piktesni komentarai akivaizdžiai parodo, vėlgi savos lyties palaikymą ir supratimą. Kol toks lytinis susiskirstymas bus ir egzistuos nemokėjimas atsiduoti antrajai, o „padruškės“ bus svarbesnės už savąjį išrinktąjį – tol nieko gero nei santykiuose nei asmeniniame gyvenime laukti nereikėtų.
Šis filmas gražus, prabangus, aktoriai puikiai tinka savo vaidmenims ir juos atlieka labai gerai. Ir nors specialieji efektai ar kameros darbas kiek erzina – prie to galima prisitaikyti. Galbūt galima pasigesti subtilesnio prabangos ir intrigos akcentavimo, kuomet tai surišama su aistra, santykiais ir viso to kokteilis atiduodamas žiūrovui su pasigardžiavimu. Šįkart žiūrovas lieka tiesiog su apelsinų sultimis ar geriausiu atveju karšto vyno taure. Juolab kad ir su garso takeliu šiuo atveju nebuvo pakankamai gerai padirbėta. Jis blankus, tylus, oda nevaikšto šiurpuliukai ir nėra to kas buvo ankstesniuose dvejuose filmuose. Vertėtų prisiminti, jog tai trečioji dalis ir visos istorijos atomazga, todėl čia sąlyginai tvyranti ramybė visai tinka.
Filme gausu įvairių smulkmenų, niuansų, tačiau tai geriau vieną kartą pamatyti nei apie tai kalbėti valandų valandas ir vis vien likti nesuprastu. Kažkodėl labai įstrigo frazė, pasakyta kalbant apie Anastasija: „Ji kovotoja – to ką myli, lengvai nepaleidžia.“ Tokios ir panašios frazės ar santykių aiškinimosi smulkmenos, tarsi kažkur pažįstamos ir labai savos. Supranti jog jie irgi žmonės, pajunti savitą ryši ir supratimą, pasijunti toks esantis ne vienas ir ne toks jau išskirtinis blogąja prasme. Ir galbūt visai gerai buvo pasakyta, jog vedybos be vaidų, baigtųsi jau po savaitės. Visgi mes žmonės, mes skirtingi, mes turime savus norus ir gal dėl kažko nesutarti ar pasipykti nėra taip jau blogai. Svarbiausia, kaip sakė patys pagrindiniai filmo veikėjai Anastasija ir Kristianas, tai: kalbėtis, išsiaiškinti ir susitarti.
Taigi užuot kažką išsidirbinėję ar vaidinę – verčiau šokite į savo mylimo žmogaus glėbį, atsiduokite jam, stebinkite ir būkite abu laimingi.
Filmui skiriam aštuonetuką ir paliekame jus su puikia nuotaika.
Vertiname 8 iš 10.
